Kazys Paulikas: "Tekėti pasroviui - ne mano charakteris"

"Keliavau po įvairius Rusijos miestus ir gerai susipažinau su lošimo namų industrija. Vienas iš pirmųjų uostamiestyje užsiėmiau lošimo automatų verslu, turėdamas visus leidimus ir licencijas. Tai buvo 1993-ieji metai. Tačiau netrukus Seimas uždraudė tai daryti, tad teko šią veiklą baigti. Tuomet ėmiausi paprastesnio dalyko: devynerius metus verčiausi konditerija. Taip pat visą laiką turėjau viešbutį, kuriuo reikėjo rūpintis.
Kodėl visą laiką užsiimu paslaugų verslu? Man patinka bendrauti su žmonėmis, džiaugiuos, kad mano viešbutyje jie jaučiasi smagiai. O kazino yra aukščiausia paslaugų kategorija. Čia viskas turi būti labai tiksliai sustyguota, saugu, "švaru". Egzistuoja griežtos taisyklės, kurių niekas negali pakeisti."

Kazys Paulikas buvo vienas iš iniciatorių, įtikinėjusių šalies valdžią kazino legalizavimo nauda. Su bendražygiais susibūrė į Laisvalaikio užimtumo asociaciją, rengė įstatymą. "Važinėjome į įvairias parodas, samdėme mokslininkus, teikėme jiems medžiagą, rėmėmės konsultantų patarimais, ir vis laukėme iš Seimo palankių mums sprendimų. Juk pasaulyje tėra vos keletas šalių, kur neveikia kazino. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse įstatymai draudžia lošti vietiniams gyventojams, tačiau leidžia tai daryti svečiams. Austrijoje gali pralošti tik minimalią pinigų sumą - kompiuteris suras jūsų pavardę ir išsiaiškins apie pajamas. Pas mus dar nėra stabilumo; tik neseniai priėmė įstatymą, ir jau ruošia pataisas. Tai labai apsunkina darbą."

Visko teko išmokti pačiam

Kazys Paulikas mokėsi pedagogikos. "Baigęs vidurinę, tarnavau armijoje, vėliau teko dirbti Vakarų laivų remonto įmonėje ir sykiu mokytis Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos filiale. Iš gimtojo miesto neturėjau galimybių išvykti, nes rūpinausi jaunesniuoju broliu. Tada galvojau, jog turiu jam atstoti tėvą, kurio neturėjome. Šiandien gal pasielgčiau kitaip, kiekvienas žmogus turi teisę pats tvarkytis savo gyvenimą. Gal dabar būčiau garsus teisininkas, nes nuo mažens svajojau apie šią specialybę.

Grįžęs iš armijos užsimaniau išbandyti savo jėgas versle. Teko atsisveikinti su mokslais, nors buvo likę labai nedaug. Pradėjau važinėti į Rusiją. Netrukus sukūriau šeimą, norėjosi kuo geriau ja pasirūpinti. Mokslus teko pamiršti. Tuo metu buvo labai populiaru "nusipirkti" aukštojo mokslo diplomą, tačiau nesu iš tų žmonių, kurie gali taip elgtis. Važinėjimai į Rusiją, nuolatinė įtampa, didžiulis darbo krūvis netruko atsiliepti sveikatai - susigriebiau skrandžio opą. Gydytojų patariamas atsisakiau nuolatinių kelionių. Reikėjo kurti verslą Klaipėdoje. Taip ir atsirado viešbutis "Nesė". Nežinojau nei kas tai yra akcinė bendrovė, nei kas tos akcijos... Visko reikėjo mokytis, domėtis ir irtis į priekį. Skaičiau daug literatūros, net ėmiausi studijuoti Japonijos ir Amerikos verslo vadybą (tik paaiškėjo, jog jų dėsniai mums visiškai nepriimtini). Iš pradžių viešbutyje darbavosi svetimi žmonės, vėliau priėjau išvadą, jog geriausia, kai verslu rūpinasi artimieji."

"Nuolat kišu galvą ten, kur negalima"

Ponas Kazys Paulikas, paklaustas, ar nepavojinga keliauti po Rusiją verslo reikalais, atsakė, jog rizikos esti visur, tačiau rankas sudėjęs nieko nenuveiksi.
"Visą gyvenimą siekiau realizuotis, tekėti pasroviui man neleidžia charakteris. Ir ne pinigai man svarbiausias dalykas - jaučiu malonumą kurdamas, įgyvendindamas, rodos, neįgyvendinamus dalykus. Taip jau nutinka mano gyvenime, jog kišu galvą ten, kur negalima: uždraustas vaisius saldžiausias. Tačiau ką bedaryčiau, šimtą kartą suskaičiuoju, pasveriu. Gal dėl to niekada neteko skaudžiai nusivilti ar susipykti su draugais. Turiu savo gyvenimo filosofiją, į viską žiūriu "blaiviai", dažniausiai viską vertinu protu, o ne jausmais. Neteisiu žmonių, kurie elgiasi kitaip, tačiau savame pasaulyje stengiuosi viską susidėlioti teisingai ir tvarkingai. Nesuprantu kerštaujančiųjų ir pats to niekada nedarau. Aš laikausi taisyklių. Todėl man patinka Amerika: ten daug demokratijos, tačiau galioja labai griežtos taisyklės."

"Netaikau sau jokių lengvatų"

Ponas Kazys sakosi tikįs likimu, tačiau nenorėtų žinoti, kas bus ateityje. Tik žmogaus protas, užsispyrimas ir valia, pasak jo, gali nulemti gyvenimo pokyčius.
"Kai būna sunku, labai daug dirbu. Tada sau netaikau jokių lengvatų. Aš negaliu mėgautis blogomis nuotaikomis, nes esu atsakingas ne tik už save, bet ir visus tuos, kurie dirba mano versle. Žinoma, yra tekę smarkiai liūdėti. Baisiausia būna, kai negali valdyti situacijos ir ką nors pakeisti. Vis dėlto stebiuosi, kai žmonės suskysta dėl visai nereikšmingų dalykų.

Dviem savo sūnums esu griežtas ir teisingas. Stengiuosi jiems išaiškinti, kaip reikia elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Iš savo patirties žinau, jog pamokas geriau gauti iš artimųjų, o ne gyvenimui blaškant kaip epušės lapą. Svarbiausia išmokti ne kristi, bet keltis, ir galbūt ne vieną kartą. Auklėjant vaikus man labai pravečia įgytos pedagogikos žinios. Tegu mano sūnūs renkasi savo kelią, o aš jiems kiek galėdamas padėsiu, būsiu šalia, o ne priekyje jų", - sakė Kazys Paulikas.