Kazimieras Vilčinskas: "Nė karto nekilo mintis mesti sportą"

Nuo krepšinio ir tinklinio. Paskui perėjau į lengvąją atletiką. Ilgą laiką buvau dešimtkovininkas, o po to apsistojau ties disko metimu.

Na, dabar pribloškite skaitytojus savo titulais.

Esu Lietuvos, Europos ir pasaulio čempionas. Tačiau daugiausia man pavyko pasiekti veteranų sporte.

Esate pasiekęs ir pasaulio rekordų?

Pernai savo amžiaus grupėje pasiekiau pasaulio rekordą, mesdamas 5 kilogramų diską iš vietos. O šiemet savo rekordą pagerinau.

Bendraujate su Virgilijumi Alekna?

Taip, ir labai juo džiaugiuosi. Dar Virgilijaus paauglystėje buvo matyti, kad iš jo gali išaugti stiprus sportininkas. Kadaise Klaipėdoje esu jam teisėjavęs, Virgilijui tuomet buvo apie 14-a. Jis jau tuomet stipriai išsiskyrė iš kitų, buvo tvirtas vaikinas ir jaučiau, kad jis daug pasieks.

Ir pats turite begalę medalių, taurių, diplomų...

Keli šimtai diplomų, panašiai tiek medalių, keliasdešimt taurių... Guli namuose padėti. Ką nors į savo darbo kabinetą atsinešu, pasistatau.

Ar labai graužiatės, jei nepasiseka laimėti?

Žinoma, apmaudu. Tačiau veteranų sporte svarbiau nei pergalės yra tai, kad tu dar gali varžytis, kad dar turi tam jėgų.

Kaip sportiškoje šeimoje švenčiamos pergalės? Ar yra kokia tradicija?

Kad ne... Kiekvienos pergalės tikrai nešvenčiame. Neturime tokio tikslo.

Jaunystėje buvote patyręs rimtą traumą, bet vos išsigydęs vėl pasirodėte varžybose. Jei būtumėte metęs sportą, visi būtų jus supratę...

Praėjus kokiam pusmečiui po traumos jau šokau su kartimi į aukštį. Iš pradžių buvo baisoka, bet minčių mesti sportą niekada nekilo.

Esate Lengvosios atletikos maniežo direktoriaus pavaduotojas. Netenka keikti popierizmo?

Ne tiek jau ir daug tų popierių. Man patinka ten dirbti, nes esu šalia sporto. Organizuojame varžybas, laisvu laiku treniruoju jaunimą. Visuomeniniais pagrindais. Jei pamatau vieną kitą man patinkantį, pasikviečiu ir stengiuosi padėti vaikui tobulėti. Galbūt jis pasieks daugiau.

Ką manote apie Lietuvos sportą apskritai?

Sportas virto verslu. Štai geriausi mūsų krepšininkai išvažiuoja žaisti į užsienį, o pas mus suvažiuoja juodukai, nemokantys į krepšį mesti. Ką čia kalbėsi apie sporto bazes, kad stadionų nėra... Sportas turėtų būti be politikos, bet ir į jį skverbiasi tie dalykai.

Šiandien apie politikus negalima.

Anksčiau sportininkai buvo rengiami piramidės principu, tačiau tokią strategiją panaikino. Vietoje piramidės - vertikalė. Tai reiškia, kad suranda perspektyvų žmogų ir kelia jį iki aukštumos. Tačiau tokį pirma reikia surasti, o dar svarbiau - neprašauti pro šalį. Juk jei nepataikysi, viskas iš karto sugrius. Nereikia pamiršti ir traumų. O pinigų juk daug investuota. Tokių pavyzdžių yra daug, bet valdžia mano, kad taip reikia.

Kokios disko metikų perspektyvos?

Kalbant apie disko metimą - man gaila, kad dabar daugelis nori greito rezultato, o pastangų įdėti nenori. Sportinei karjerai rengiamasi tikrai nepakankamai. Pavyzdžiui, ateina dviejų metrų ūgio septyniolikmetis, ir jis nesupranta, kad dabar jau vėlu pradėti. Reikėjo imtis sporto dar prieš dešimt metų.

"Nieko nėra blogiau už užtarnautą poilsį"

Lengvaatletė, daugkartinė Lietuvos, Europos ir pasaulio veteranų čempionė Algina Vilčinskienė dabar ruošiasi kitų metų Europos čempionatui Švedijoje. Šiemet rutulio stūmikė čempionate Austrijoje laimėjo pirmą vietą. "Laukiu, kol man sueis septyniasdešimt, tada bus dar lengviau sportuoti. Kitoje amžiaus grupėje mano šansai laimėti bus didesni", - sako ponia Algina.

Rutulį stumianti energingoji sportininkė vieną po kitos veža pergales į Klaipėdą ir sako, kad sportuos tol, kol galės pajudėti.

Trykšte trykštate energija.

Tai tik dėl sporto!

Kada pradedate dieną?

Pusę šeštos su dukterimi einame mankštintis - ar lyja, ar sninga. Pabėgiojame, aš pamėtau akmenis. Po mankštos - į šaltą dušą.

Sportuojate jau pusę amžiaus. Keliaujate po čempionatus, treniruojate jaunuosius lengvaatlečius... O galėtumėte sau ramiai ilsėtis.

Blogesnio dalyko už "užtarnautą poilsį" neįsivaizduoju. Mielu noru atiduočiau tą nelaimingą pensiją, kad man duotų darbo. Ir labai įsižeidžiu, kai kas pasako: "Tu jau pensininkė, gal pailsėk". Kai sėdžiu namuose, tuojau virstu ligoniu. O juk esu kupina energijos!

Kokiais mokinių laimėjimais pasigirsite?

Galiu paminėti dvi pavardes, kurias tikrai žinote. Man teko treniruoti mūsų olimpietes. Prieš šešerius metus sporto stovykloje treniravau Austrą Skujytę. Mano buvusi auklėtinė yra ir Aldona Grigaliūnienė.

Nuostabu. Sakykite, ponia Algina, jeigu nebūtumėte sportininkė, tai kas būtumėte?

Sportas padarė mane žmogumi. Net nežinau, kuo būčiau tapusi.

Turėjau vyresnę seserį plaukikę, ji mane versdavo sportuoti, mesdavo į upę, bet aš labai nenorėdavau ir nuo jos bėgdavau.

Vėliau mūsų šeimą, taip pat ir mane, devynerių metų vaiką, ištrėmė į Sibirą. Ten turėjau draugę, ji irgi sportavo, šokinėjo su kartimi į aukštį, bet aš nenorėjau, ir viskas. Visada didžiausia mano svajonė buvo piešti.

Atmenu, kartą sužinojau, kad gretimame kolūkyje gyvena dailininkas - ėjau kasti jo bulvių, jis man rodė savo paveikslus ir padovanojo dažų tūbelę. Taip pradėjau piešti, savo paveikslus su šventaisiais pardavinėjau lietuviams ir pinigų susitaupydavau.

Netgi buvau pasiryžusi važiuoti mokytis į dailės mokyklą Irkutske - nusiunčiau savo piešinių kopijas ir buvau pakviesta laikyti egzaminų. Atvažiavau, tačiau pasiklydau... Prisėdau kažkur ant laiptų, nepažįstamos rusaitės mane užkalbino ir sužinojau, kad patekau į Kūno kultūros technikumą. Kitą dieną nuėjau į Meno mokyklą, bet ten mokytis negalėjau, nes nebuvo kur apsigyventi. Taip atsidūriau Kūno kultūros technikume, nors visai to nenorėjau. Ten mokantis jau buvo kur gyventi...

Žodžiu, nuo likimo nepabėgsi.

Tik sporto dėka ištvėriau tremtį. Ir dabar sportas man labai daug padeda. Man 68-eri, bet aš puikiai jaučiuosi ir esu sveika. Visa mūsų šeima sportuoja - ir vyras, ir duktė, ir anūkėlė. Duktė buvo patekusi į sunkią avariją. Galiu drąsiai sakyti, kad nuo mirties ją išgelbėjo sportas. Gydytojai vadino tai stebuklu.

Ir vyrą turite sportininką. Kaip atradote poną Kazimierą?

Iš pradžių radau jo numestą studento bilietą. Sportuodavome toje pačioje sporto halėje. Jis mokėsi Politechnikos institute. Na, ir atsitiktinai radau tą pamestą bilietą. Juokaudama pasakiau: jei atsilieps šeimininkas, turės man nupirkti saldainių.

Spėju, kad nupirko.

Taip. Netrukus pradėjome draugauti.

Kaip sugyvena du sportininkai?

Mes puikiai vienas kitą suprantame. Tik kartais tenka vyrą tramdyti. Jis per daug štangas kilnoja.

Ponia Algina, ar jūs piešiate?

Taip, tapau aliejiniais dažais. Buvau surengusi parodėlę Lengvosios atletikos manieže. Ypač mėgstu piešti gėles, peizažus, jūrą. Visos mūsų namų sienos nukabintos paveikslais.