Kavaliauskų meilė - iš titnago ir drugelių sparnų...

Mes kartu stojome į Dailės institutą, keramikos specialybę, ir lipdėm skulptūrą - portretą. Iš nepažįstamos stojančiųjų minios Laisvūnas kad pažvelgė mėlynom mėlynom akim... - juokiasi Jūratė. Institutas jiems buvo antri namai, dirbdavo studijose ligi vėlumos, tačiau juodviejų meilės istorija prasidėjo nuo naujametės kelionės į Rygą.

- Tai buvo romantiškiausias laikotarpis; pažiūros ir pomėgiai buvo panašūs, abu drugius vaikėmės, kolekcionavom. Jūratei buvo gaila gyvo vabalo, tad rinko automobilio nutrenktus, - šypsosi ir Laisvūnas. Jiedu keliavo Vidurinės Azijos dykumomis, rinkdami skarabėjus, vyniojančius savo kiaušinių burbulus it Saulės diską (todėl egiptiečiai juos ir vadina šventais). Kopė į Kaukazo viršukalnes pasigrožėti ledynu, susirišę viena virve, nepaisydami pavojingų tarpeklių. Susituokė tik penktame kurse, pašlifavę bičiulystės deimanto briaunas.

Ar susituokus nuotykiai nesibaigė?

Dar keturiolikmetis gavau archeologės, garsios akmens amžiaus specialistės R. Rimantienės knygą apie pirmuosius gyventojus Lietuvoje. Vartydamas ją, žiūriu, kur man matyti tie titnagėliai: mano seneliai gyveno Marcikonyse, čia ir aptikti pirmųjų gyvenviečių radinukai. Jų įkvėptas įsitraukiau į paieškas, ir jau esu atradęs apie 48-nias akmens amžiaus stovyklas, ir tūkstančius savo radinių atidaviau į Nacionalinį muziejų archeologams, - sako Laisvūnas. - Atradimo pojūtis neįtikimas, kai tu pirmas po 10 000 metų pakeli paleolito laikmečio strėlės antgalį! Beje, mano "vedlė" archeologė R. Rimatienė visus radinius piešė savo ranka, ji mane ir paragino rinktis studijas Dailės institute.

Papasakokit apie savo nužiestus puodus. Kodėl neatsidėjote vien keramikai?

Kai grįžome į Klaipėdą, gavome dirbtuvę su moliu, glazūromis ir krosnelėmis. Dviese sukūrėme didžiulį keraminį pano, turėjome užsakymų. Paskui prasidėjo Atgimimas, mums gimė Saulytė. Tuomet abu pakvietė mokytojauti į Balsio menų gimnaziją. Na, dar su Izrailu Baroti vykome į keramikų simpoziumą Tadžikijoje, pažinome tą kraštą, jo tradicijas ir žmones...

- Prasminga yra atiduoti vaikams - idėjų, patarimų, sielos dalelę, o jie su kaupu sugrąžina. Šiuolaikinis vaikas privalo suvokti ir savo valstybės, ir dailės istoriją, kad kaip Čiurlionis pasakytų: "Pasaulį vaizduojuosi kaip didelę simfoniją". Jau Antikos mąstytojai sakė, kad vaikas būtinai turi mokytis kalbos, skaičiavimo ir muzikos, kad būtų harmoninga asmenybė - kalba Jūratė. Ji tebejaučia kūrybos alkį, tačiau kūryba reikia kvėpuoti, gyventi, o ji yra maksimalistė: viskas arba nieko. - Aš žaviuosi idealistais, fantazuotojais, savos srities fanatikais; ant tokių žmonių pasaulis laikosi," - sako dailės mokytoja. O jos vyras juokauja esąs savo moters polėkių tramdytojas ir švelniai papriekaištauja, kad iš gimnazijos ji grįžta taip vėlai. Jiedu pastebi, jog formuojais verslo ir meno pasaulio elitas: štai verslininkai, kraupinę kičiniais savo pilių interjerais, kai marmuro židinius "puošė" turginiais paveikslais, pamatė pasaulio, išsiplėtė akiratis, išgrynino skonis. Ir dabar jie yra žmonės, savo kūryba, veikla įtakojantys miesto gyvenimą ir atvertį pasauliui. Elito skiriamasis bruožas - padorumas. Ne veltui sakoma: "Nebijok išdaviko arba priešo, bet bijok abejingų - dėl jų visos pasaulio niekšybės įvyksta".

Laisvūnai, jūs buvote pasukęs į politiką, kas nulakino į visai kitą "galerą" ?

- Vicemeru teko pabūt vos kelis mėnesius, o Klaipėdos apskrities viršininku teko dirbti sudėtingu ką tik atkurtos valstybės laikotarpiu, ir svarbiausia reforma buvo žemės grąžinimas žmonėms: per ketveris metus man teko pasirašyt ant 22 000 žemės grąžinimo dokumentų. Anuomet įkūrėme ir apskrities dailininkų sąjungą.

Kultūros paveldo departamente pasirinkau artimą pomėgiams sritį: saugome architektūrą, menus bei archeloginius objektus, ir - jūrinį paveldą. Vos prieš kelerius metus kilo susidomėjimo šiuo "terra incognito" - jūriniu paveldu, nes sovietmečiu visas pajūris buvo karinė zona, uždaras uostas, ir mes nežinojome, kas slypi po vandeniu, net nesuvokėme Pauliaus Lindenau laivų statyklos vertės Europos šalių jūrų paveldui. Kaipsyk Baltijos šalių kultūros ministrai sukūrė monitoringo grupę, ir mes su istoriku Jonu Geniu tapome tos grupės nariais, ir jau ketvirti metai darbuojamės su Vlado Žulkaus povandeniniais archeologais. Beje, buvau pakviestas paplaukiot mokslinių tyrimų laivu, ir šiandie jau atrasti apie 68 įvairaus laikotarpio objektai - nuo XVI amžiaus burlaivių iki II Pasaulinio karo povandeninių laivų. Klaipėdos uostas išsaugojo kur kas daugiau jūrinių reliktų, negu, tarkime, garsūs Amsterdamo ar Roterdamo uostai. Ir mano pareiga organizuoti šių objektų apsaugą.

... Ir kas žino, kur manęs ateityje laukia Didysis atradimas - ant kranto ar po vandeniu, - juokauja Laisvūnas. Ir tuoj pat surimtėja: - Beje, Dzūkijos smėlynai apaugo velėna, miškais. Tas mano pasaulis neatpažįstamai pasikeitė, - sako nuolat galvojąs, jog prieš dvidešimt metų "turėjo" auksinį laiką, kai galėjo atkapstyti unikalų akmens amžiaus kirvuką pirštais kaip koks pagonių dievas.

Ar auklėjote savo dukrą Saulę, vadovaudamiesi išmintim, jog vaikai mums nepriklauso?

Jai sulaukus trejų metų, supratome, kad tai nėra mūsų lėlė - asmenybė su savo charakteriu, pomėgiais, vertybėmis. Net nesijaučiu galinti kaip nors paveikti jos pasirinkimą, nors draugai stebėjosi, kad neleidome jos į dailės mokyklą, nes iš tikrųjų gerai piešė. Saulei puikiai sekasi užsienio kalbos, ji ryžtinga, ką suplanavo, tą padarys, ir jeigu ji rimtai nori būti socialine darbuotoja, nesulaikysi, tarkime, nuo išvykos į misiją padėti Afrikos vaikams, - juokiasi mama.

Jūsų meilė trunka 20 metų... Kokiom žarijom kurstote aistros liepsną?

Mano ilgaamžis senelis, paklaustas, kodėl vedė sulaukęs 40-ies, atsakė: "Kad anksčiau mamusės nesutikau"... Man nesvarbu, kad keičiasi mūsų išvaizda, svarbu, kas viduj. Asmenybę puošia ar bjauroja ne žili plaukai ar raukšlės, o tai, kas žybsi akyse, - sako Jūratė. - Tiesa, menininkai - individualistai, atiduoda kūrybai "visą save", kitam žmogui gali jo ir nebelikti. Bet mudu gal to egoizmo turim per mažai? Ypač Laisvūnas, kuris visada didesnį obuolį atiduoda draugui. Mes abu labai mylime vienas kito mamas, jų net vardai sutampa - abi Meilutės. Na, o šiaip iš painių situacijų gelbsti humoras. Kai apsidairom į šalis - totalus skyrybų metas. O mes net nepajutom, kad tiek pragyvenom, kad vaikas užaugo, gal esam pernelyg užsiėmę. Vienas kitam esam kunigas, ir psichoanalitikas. Sakytum, esame net ne dvasios dvyniai - Vienis. Aš nemėgstu keisti įvaizdžio, esu prisirišus prie aplinkos ir savo žmogaus, kuris visada elgėsi garbingai. Šiuolaikis jaunimas šaunus, bet kartais žaviuosi mūsų kartos porų romantiška dvasia.

Jūratė pasakoja, kaip praėjusią vasarą, gaudydama mauduolių mergyčių pripučiamą čiužinį, nusiyrė taip toli nuo kranto, jog prisistatė gelbėtojų komanda. Laisvūnas, nelabai mokėdamas plaukti, kitą kartą padėjo išsikapstyti iš bangų čečėnui su sūnumi. Taigi, jūra ir laisvė - ne tik žodžių žaismas, glūdintis juodviejų varduose, Jūratė ir Laisvūnas puikiai jaučiasi šiose stichijose. "Bet nesielgiam kaip laukiniai su ta savo laisve, nes turime sąžinę, ir mums svarbu, "ką žmonės pasakys", - juokiasi Laisvūnas.