Baigusi Klaipėdos universiteto Menų fakultetą ir įgijusi profesionalios choreografės specialybę, kurį laiką galvojau nesiblaškyti ir tapti trenere. Tačiau išgirdusi, jog viešbutis "Europa Palace Klaipėda" skelbia konkursą administratoriaus vietai, susimąsčiau, ar nebūtų verta pabandyti. Mat po pirmojo kurso buvau išvykusi į Jungtines Amerikos Valstijas ir ten man pavyko įsidarbinti viešbutyje. Tris mėnesius dirbau administratorės darbą.
Tačiau kai pravėriau "Europa Palace" viešbučio duris ir išvydau eilę pretendenčių į šias pareigas, vos neapsisukau eiti laukan. Nežinau, kas mane sulaikė, gal noras išbandyti savo jėgas, gal tėvelių pavyzdys, nes abu gana puikūs verslininkai, o gal dar kas nors. Nors, tiesą pasakius, nelabai jaudinausi. Jau tuo metu turėjau darbą: buvau įkūrusi sportinių šokių būrelį. Man labai patiko bendrauti su žmonėmis, mokyti juos šokių, grakštumo, elegancijos. Galvojau, jeigu nepavyks, nieko baisaus, dirbsiu šokių trenere.
Iš gausaus merginų būrio viešbučio vadovybė išsirinko Jus...
Reikalavimai nebuvo labai aukšti. Reikėjo gerai mokėti anglų kalbą, bendrauti su žmonėmis ir turėti patrauklią išvaizdą. Bet kuris viešbučio klientas, pravėręs duris, nori, kad jį pasitiktų malonus personalas.
Ar tiesa, kad administratore dirbote tik dvi savaites?
Taip, tiesa. Aš labai vertinau šį darbą, stengiausi viską atlikti preciziškai. Vadovai pastebėjo mano tokį atsidavimą ir, susiklosčius aplinkybėms, pasiūlė vyriausiosios administratorės vietą. Sutrikau, labai abejojau, ar sugebėsiu. Tai tikrai didžiulė atsakomybė. Nemeluosiu, norėjau aš tų pareigų, bet kartu ir bijojau. Artimųjų ir draugų paskatinta, vis dėlto priėmiau pasiūlymą.
Ir vyr. administratore išbuvote ne taip ilgai? Ar pasiūlymas tapti viešbučio direktore taip pat buvo Jums netikėtas?
Paskyrimas direktore man nebuvo tokia didžiulė staigmena. Nes per tą laikotarpį aš tikrai puikiai užsirekomendavau, daug ko išmokau, labai stengiausi sukaupti kuo daugiau žinių. Tačiau dar negaliu drąsiai teigti, jog viską žinau ir moku. Dažnai stengiuosi pasilikti po darbo valandų ir papildomai kaupti žinias, kurios ypač reikalingos norint išlaikyti klientus, sukurti jiems tokią aplinką, kurios jie, atvykę į Klaipėdą, negalėtų atsisakyti.
Ar negaila sportinių šokių trenerės darbo?
Iš tiesų aš visą laiką buvau labai arti meno. Gyvendama Mažeikiuose ir lankydama mokyklą, vėliau - Klaipėdos universitetą, mėgau dalyvauti įvairiuose renginiuose, kurti, veikti. Ir sportinių šokių kolektyvo vadovai Idzelevičiai man pranašavo puikios trenerės ateitį. Bet aš norėjau stabilesnio darbo.
Jums tenka daug bendrauti su užsieniečiais. Ar nebuvo kilusi mintis nutekėti į svečią šalį?
Tai ne mano charakteriui. Turiu kelias drauges, kurios gyvena užsienyje, viena jau ištekėjo, kitos, manau, netrukus taip pat sukurs šeimas. Aš dažnai pagalvodavau, jog ir taip su vyru nėra lengva gyventi, reikia labai daug įdėti širdies ir pastangų, norint gražiai sutarti, džiaugtis vienam kitu ne metus, o visą gyvenimą. O prie vyro užsieniečio reikėtų dar daugiau derintis: kalba, tradicijos, papročiai. Tikrai niekada negalėčiau gyventi užsienyje, palikus draugus, artimus žmones čia, Lietuvoje.
Šiais laikais jauni žmonės neskuba tuoktis. Kodėl vestuvinis maršas Jums nuskambėjo taip anksti?
Šią vasarą ištekėjau už mylimo vyro Audriaus. Jis už mane vyresnis trejais metais. Nors priklausau tai kartai žmonių, kurie mieliau gyvena nesusituokę, esu kitos nuomonės. Mudu draugavome jau trejus metus, gana gerai pažįstame vienas kitą. Aš jaučiuosi labai saugi už savo vyro pečių.
Apie vaikučius dar negalvojame. Tiesa, aš vėl tapau studente. Nusprendžiau įsigyti dar veną aukštojo mokslo diplomą. Studijuoju verslo vadybą Klaipėdos universitete.
Ar vyras nebūgštauja dėl nuolatinio klientų dėmesio?
Audrius - labai protingas vyras. Gal širdyje ir pavyduliauja, bet niekada to neparodo. Kai galvojau apie vyriausiosios administratorės darbą, jis pirmas paskatino mane nepabūgti, o eiti į priekį.
Viešbutis nėra ta vieta, kur turi laiko mėgautis atvykusiųjų komplimentais. Tikrai kartais net užmiršti, jog kava jau dvi valandas stovi ant stalo. Juk išlaikyti aukšto lygio viešbučio vardą neužtenka tik puikiai atrodyti ir gražiai šypsotis.
Ar viešbučio direktorei užtenka laiko knygoms?
Prie mano lovos visą laiką guli keturios knygos: psichologinė, filosofinė, ekonomikos ir grožinė literatūra. Priklauso nuo nuotaikos, nuo situacijos, kuri knyga vakare paimama į rankas.
O kaip su šokiais, ar jie taip ir liko tik graži praeitis?
Iš tiesų dažnai šokti nėra nei kada, nei kur. Nors mes su Audriumi labai mėgstame lankytis naktiniuose klubuose ir šokti iki ryto. Kai draugaudavau su vaikinais, vienas svarbiausių kriterijų man būdavo, kad vyras mokėtų šokti. Audrių išmokiau lėto valso, kai kurių kitų šokių judesių. Tačiau klubuose nėra vietos tokiems šokiams.
Ar dar turite kitokių pomėgių?
O taip. Kelionės! Jaučiu nepakartojamą euforiją keliaudama drauge su savo vyru. Nevardysiu, kokias šalis mudu aplankėme, tik pasakysiu, kad Venecija - tai pati nuostabiausia vieta meilei. Jei ji karšta - tai dar labiau įsiliepsnos. Bet jeigu jaučiate, kad namuose trūksta ugnelės, jos su kaupu rasite Venecijoje.
Rašyti komentarą