Kardiochirurgas Gediminas Kundrotas: "Mėgstu riebią lietuvišką virtuvę"

Neteisinga, bet namų rūpesčiai perėjo į žmonos rankas. Pastaruoju metu bandžiau šį tą bute išgręžti, sukalti, bet Eglė taktiškai pasiūlė verčiau eiti šalin.

Namuose daug laiko prabėga beprasmiškai, nebėra jėgų ko imtis. Maloniausia, kai pučiu trimitą. Mano draugė muzikė Žydrė nusileidžia iki mano lygio ir trečiadieniais priima į repeticijų salę. Ji man akompanuoja.

Pastebėjau, kad einšteinai ir šiaip medikai dievina muziką; gal vaikystėje svajojote būti muzikantu?

Esu baigęs muzikos mokyklą, grojau universiteto dainų ir šokių ansamblyje, ir po to buvo didelė pauzė. Paskui dukrai Godai norėjau padaryti siurprizą, slapta išsitraukiau aprūdijusį instrumentą ir per jos vestuves grojau "Kur bakūžė samanota". Kasdienės repeticijos išsekino, žmonai buvo manęs gaila... O trimitą mama man parvežė dar sovietmečiu iš Kanados, ir dabar su juo nesiskiriu.

Iš ko paveldėjote virtuoziškas chirurgo rankas?

"Gyvenime aštrių pojūčių ir rizikų neieškau. Neseniai atsisakiau šokti su parašiutu, neverta dėl dviejų minučių didelio malonumo susilaužyti šlaunikaulį", - juokavo gydytojas, nenuleidęs akių nuo žmonos Eglės ir kalaitės Smilgos.

Mano tėvelis visiškai negabus rankų darbams, bet yra talentingas humanitaras, lituanistas. O mama - agronomė, abu pedagogai. Nemanau, kad mano rankos išskirtinės, jos tik nėra abi kairiosios.

Na, nesikuklinkite taip. Reikia būti atletu, kad operacinėje išstovėtumėt po penkiolika valandų. O kur dar meistriškumas ir platininė kantrybė?

Nesu olimpinis čempionas, ne kasdien tenka stovėti ilgiau nei dvi - penkias valandas. O krepšinio era man pasibaigė. Susirinko penkiolika metų jaunesni kolegos, ir aš nebespėdavau. Jie mane apdaužo, apmuša, ir dar apšaukia: "Ko tu, asile, nepasuoji?" Todėl dabar su vienmečiu draugu žaidžiu lauko tenisą ir dar sugundžiau juo žentą.

Maitinatės sveikai, lašiša su alyvuogėmis?

Mėgstu riebią lietuvišką virtuvę, ne kokias Tailando nesąmones. Kalifornijoj žmonės išvis neturi ką valgyti... Man vis trūksta druskos ar grietinės ant kiaulienos kepsnio, o garuose troškinta jautiena - taigi prėska.

Vienas jūsų kolega sakė, kad gyvenime jaučiasi kitokia asmenybė negu darbuodamasis skalpeliu. Kas slypi po savitvardos kauke?

Aš vientisas. Kai dirbame didelė komanda, operacijos metu bendraujame ne tik dalykiniais klausimais. Būna, nesinori pjauti, nes žinai, ką ten rasi; kartais operuojant nugara laksto šiurpuliai. Darbas labai emocionalus ir kūrybingas, bet jame nėra daug rutinos. Nėra, kaip filmuose rodo, begalinės įtampos. Seriale "Ligoninės priimamasis" sutirštintos spalvos: tik išskirtiniai atvejai, nuolatinė karo būklė... Jeigu taip būtų gyvenime, organizatorius dėl netvarkos reikėtų atleisti iš darbo. Po poros serijų profesionalui jau nuobodu. Verčiau pasižiūrėti Čekuolio ar profesoriaus A. Bumblausko laidą.

Daug keliaujate, gal kolekcionuojate kokius bumerangus ar skalpus?

Daugiausia keliauju mokslo ir profesiniais tikslais, ir šią gegužę išvykstu į Bostoną, širdies ir kraujagyslių chirurgų suvažiavimą. Jeigu niekur neišlįstume, - atsiliktume nuo kolegų. Nemindamas dviračio neišrasi.

Porą kartų su žmona važiavome atostogų į Kaliforniją, iki Didžiojo kanjono, vėliau - Vašingtonas, Niujorkas, Filadelfija.

Skaičiau, kad per metus emigruoja apie pusę tūkstančio medikų, ne tik dėl atlygio, o kad krūvis mažesnis, o prestižas - atvirkščiai?

Aš turėjau tik vieną konkretų pasiūlymą dirbti Šiaurės Vestfalijoje, Vokietijoje, bet nesudomino. Nelaikau savęs čia vargstančiu, užguitu. Esu Europos krūtinės ir širdies chirurgų draugijos narys, gaunu žurnalų, o nuvažiavę į renginį stebuklų neišgirstame, ne kaip anksčiau - grįždavo iš konferencijų Sirvydis ir pateškia naują koncepciją.

Kolegos ir pacientai sako, kad pasikinkėt į vežimą žvaigždę - darot stebuklus.

Yra dalykų, kurių nežinome, pasitaiko siurprizų, nes pažinimas neturi ribų. Ko nors unikalaus, nepasižiūrėję į pirmtakus, nedarome. Man patinka naujovės; dar prieš 10 metų dauguma vožtuvų operacijų baigdavosi mechaniniu ar biologiniu protezu, o dabar atsirado galimybių išsaugoti vožtuvą. Amate atsirado daugiau poezijos.

Bet grožio peilio turbūt nesiimtumėte?

Ne. Nesakyčiau, kad tai nereikalinga, jeigu žmogus deformuojamas, lieka be kūno dalies.

Kokias moters savybes labiausiai vertinate? Jau sakėte, kad žmona laiko tris su puse kertės, o juk ji irgi gydytoja, anesteziologė, per dieną nuvargsta.

Aš negalėčiau pasakyti, kad ji mane traukia dėl tam tikrų savybių. Patinka visuma. Eglė labai graži moteris, o į sudedamąsias dalis nekreipiu dėmesio. Jeigu grožio kriterijai būtų protas, dvasingumas, drąsa, tai atgimimo laikais aš būčiau įsimylėjęs Bronių Genzelį! Būna, kad tik po ilgo laiko atrandi nemirtingą moters grožį. O kartais po grožiu išvysti harpijos grimasą.

Ar tiesa, kad kai kurie gydytojai, suvokę, kad nėra visagaliai, tampa cinikai? Verkėte iš bejėgiškumo?

Turi šiek tiek apsimesti, vaidinti, nes kartais tas pacientas nebūna maloni asmenybė. Aš, kaip vedėjas, reikalauju, kad gydytojai į pacientą žiūrėtų kaip į žmogų, ne kaip į diagnozę.

Verkiu, kai nutinka kas nors labai nelaukta ar netikėta. Mirtis kartais yra neišvengiamybė, ir jeigu raudosim apsikabinę kiekvieną, tai bus kažkoks raudų skyrius.

Gydytojas turi būti žmogus, kurio ranka, padėta ant mano kaktos, numaldo baimę ir skausmą...

Kiekvienas ligonis dar ir sielą turi. Pas mus populiari nemokslinė Rytų medicina; vakarietis gydytojas nustato vėžį ir padaro žmogų nelaimingą, o rytietis išlydi žmogų tokį pat sergantį, bet laimingą.

Mes turėjome pacientą, patyrusį infarktų, ir negalėjome operuoti dėl didelių randų. Po kurio laiko jis ateina į skyrių: "Jūs dėl randų manęs neoperavot? Jų nebėra, Čumakas per televiziją makaluodamas rankomis užgydė."

Paskata jus pakalbinti buvo vienos jūsų pacientės pasakojimas, kad jautriai guodėte į skyrių paguldytą kaimo mergaitę iš vargingos šeimos.

Daliai medikų darbas yra virtęs fiziniu. Viena vertus, ligoninė nėra Dievo namai, o mes nesame šventieji. Kita vertus, pacientai čia tikisi daugiau žmoniškumo.

Kokios jūsų nuodėmės?

Jos giliai užsiūtos, paslėptos ir niekam nerodomos.

Kas vis dėlto jus nešė į tą chirurgiją?

Nešė tuo metu žėrinti Marcinkevičiaus ir jo kolektyvo šlovė. Jie atrodė kaip dievai. Jaunatviškos ambicijos. Stebimos operacijos tiek sudomino, kad seilė varvėjo.

Gal visai be reikalo širdis laikoma meilės organu?

Tai gražus mitas, sakmė. Vis dėlto įsimylėjus, susijaudinus ta širdelė pradeda tuksėti, alpti, tirpti, šoka iš krūtinės.

Ką veikiantį save įsivaizduojate po dvidešimties metų?

Sunku pasakyti, bet nenorėčiau užstoti saulės ateinančioms medikų kartoms. Nevadovausiu, bet gal darysiu trumpesnes operacijas. Arba sėdėsiu poliklinikoje. Kad ir kaip ten būtų, profesija yra mano gyvenimo prasmė.