Kai Klaipėdoje važinėjo karietos ir švietė dujiniai žibintai...

XIX amžiaus ponus Arūnas vaizduotėje regi tokius pat elegantiškus, kaip "Titaniko" laivo keleivius. Beje, dabar grįžta anų laikų mada, jos atšvaitai - moteriškuose bateliuose, kostiumuose, skrybėlaitėse, apatinių nėriniuose.

"1870 metais prasidėjęs Šiaurės karas, kai Prūsija laimi prieš Prancūziją, lėmė ekonomikos pakilimą ir mūsų krašte. Prancūzų belaisviai kasa Vilhelmo kanalą ir stato geležinkelį Tilžė - Peterburgas, einantį per Klaipėdą, ir šio technikos pažangos stebuklo pažiūrėti veržiasi lietuvininkai, - sako Arūnas. - Kaip šiandie, ir anuomet jaunimas iš aplinkinių Klaipėdos kaimų plūsta uždarbiauti į Vakarus, į kylančius galingus Vokietijos fabrikus. Turiu atviruką, kur pavaizduotas lietuvių Berlyne iškastas geležinkelio tunelis po upe, ir ten vaikštinėja skrybėlėtos puošnios damos, turiu surinkęs daug anuometinių darbo sutarčių, sandorių dokumentų. Jaunimas palaikė ryšį su gimtinėje likusiais tėvais ir siuntė jiems fotografijas. O štai vietos amatininkai duoną užsidirba savaip; tokia Strimkienė iš Pempių kaimo parsisiųsdina iš Vokietijos katalogų, medžiagų pavyzdžių ir siuva ponioms. Radau visą sagų dėžutę, ir kiekviena saga subtili, nėriniuota, ornamentuota, o geležėlėj įspaustą firmos ženklą įžiūri tik per didinamąjį stiklą. Net moteriškų kojinių sagtys itin puošnios - jos ir praktiškos, ir erotiškos, kaip, beje, ir kiti aksesuarai."

Artūras paskleidžia vaistų receptus, iš kurių matyti, jog dar 1683 m. gavusi karaliaus Frydricho privilegiją verslui, Juodojo erelio vaistinė leidžia savo reklaminius lipdukus. Dažniausios ir tuomet buvo peršalimo ligos, tad išrašoma terpentino vazelino sąnariams trinti, lašiukų nosiai, pleistrų kareiviškų batų nutrintoms nuospaudoms. Seniausiojoj Klaipėdos Žaliojoje vaistinėje buvo parduodami ir vaistai žirgams, kiaulėms.

Karčemų ir paplūdimių pramogos

Namas tuoj už Sąjūdžio būstinės kadaise buvo "Auksinio liūto" viešbutis su karčema, kurios savininkai turėjo teisę užsiimt alaus gamyba. Čia karietomis atvykę svečiai galėjo išsirinkti šviežienos; jų akyse čia pat gaudydavo ir nupešdavo gaidį, paskersdavo paršelį... Rodos, ir Klaipėdos žydų bendruomenė, be savo sinagogos ir mokyklos, turėjo ir alaus bravorą; Arūnui pavyko rasti butelio kamštį su Dovydo žvaigžde. Kiekviena kavinė iškeldavo savo vėliavą.

Na, o per Kuršių neriją ėjo trumpiausias kelias į Peterburgą, tad ant išlikusio alyvom apaugusio kalno stūksojo medinis Smiltynės viešbutis. Pakasinėjęs Arūnas surado įstabaus servizo indų šukes, ir šaukštų, šakučių, ant kurių išgraviruotas viešbučio pavadinimas. Dar rado kito čia stovėjusio viešbučio - sodybos pėdsakų, ir ant jo indų šukių aptiko miesto herbą, kurėno atvaizdą.

Karklėje poilsiaudavę pasiturintys vokiečiai itin mėgo fotografuotis su visa šeimyna ir šuneliais

Paplūdimiuose, tiek Girulių, tiek Smiltynės, nusidriekdavo baltai mėlyni šezlongai, pinti iš vytelių ir aptraukti medžiaga, dėžutėje po jais galėjai susidėti drabužius. Šezlongus labai mėgo ir rašytojas Tomas Manas, kurio žmona, jam už "Budenbrokus" atsiėmus Nobelio premiją, užsakė Klaipėdos architektui suprojektuoti vilą Nidoje. Žvejai tiesiog sekiodavo garbinamą rašytoją.

Įdomu tai, kad Karklėje žuvies bei gintaro žvejai XIX a. plėtojo ir kaimo turizmą. Iš didžiųjų Vokietijos miestų plūdo turtingi turistai, ištroškę šviežio pieno ir permiegoti ant šieno. Kaimiečius šiurpino ponai ir ponios, nuogutėliai vaikštinėjantys paplūdimiu tarp lašišų, menkių ir stintų džiovyklų, mat plito nudistų pliažai. Dievobaimingi kaimiečiai atlaidžiai stebėjo nuogus begėdžius, jiems svarbu buvo gaut Vokietijos markių ir JAV dolerių. Poilsiautojai atsiveždavo vaikų aukles, savo taksus ir rotveilerius, ir gurkšnodavo karštą šokoladą bei rožių likerį - su cigarais dantyse. Visi kaip vienas turistai dėvėjo jūreiviškas prijuostes ir kepurėles. Prie Melnragės švyturio atbildėję tramvajumi, atviroje kavinėje mėgo stebėti atplaukiančius laivus.

Vilą Giruliuose turėjo ir žymus lietuvių kalbos žinovas mokslininkas Folkenhamas. Buvo mada ir miestelėnams trims paroms išsinuomoti vilą pajūryje.

Pajūry kas keletas kilometrų buvo pastatytos gotikinės raudonų plytų gelbėjimo stotys, ir budintys jūreiviai, kai jiems pranešdavo, kad jūroje skęsta ar užplaukė ant seklumos burlaivis, specialiu vežimuku dideliais plokščiais ratais nuleisdavo vandenin valtį. Už kiekvieną išgelbėtą gyvastį valstybė gelbėtojams mokėjo nemažą premiją.

Bažnyčių bokštai viliojo krikščionis pirklius

Artūras yra prisirinkęs spalvotų, gražios grafikos banknotų - notgeldų, panašių į meno kūrinius, kuriuos, po infiliacijos nuvertėjus pinigams, leido Rusnės, Šilutės ir Klaipėdos miestai. Viename banknote vaizduojama lietuvininkų bažnyčia, kuriai varpus dovanojo karalienė Luiza, kitame - briedis ir žvejys, trečiame - visoje Europoje garsaus Tilžės sūrio gamykla (jo gamybos tradicijas šiandien tęsia Vilkyškių sūrių fabrikas).

Rytprūsių kareiviai mielai išlenkdavo tamsiojo eksportinio alaus bokalą iš vietinio bravoriaus statinės

Viliojanti miesto "vizitinė" buvo aukšti it švyturiai bažnyčių - anglų, škotų, lietuvininkų - bokštai, žvilgą vario skarda, bylojantys, jog čia gyvena dori krikščionys, ir žinoma, puikūs neogotikiniai Hansos pirklių prekių sandėliai. Šie driekėsi palei krantinę iki Saldainių fabriko, ir burlaiviams praplaukti buvo pakeliamas Biržos tiltas. Ažūrinis Karlo tiltas išsiskyrė tuo, jog Eifelio bokšto principu jis buvo ne suvirintas, o sutvirtintas kniedėmis. Tokios konstrukcijos ir Senojo turgaus halė, perdaryta iš aerouosto angaro. Prie Danės 1830 metais porceliano indų ir pakulų dagtims, namų plyšiams kaišyti sandėlius turėjo garsusis Šlymanas; kalbama, Klaipėdoje jis subrandino savo svajonę atkasti Troją.

Iš "sparkasių" (bankų) prašmatniausio būta dabartinio "Pramogų banko", ant kurio stogo karkaso buvo išraižyti garo mašina, garvežys, garlaivis ir žirgai - pažangos varikliai.

Rytą Vitės kvartalo gyventojus pažadindavo prekeivės šūksniai: "Šviežia menkė!", o Puodžių gatvės namų ansamblyje, kur šiandie yra "Carito" šarvojimo namai, gyveno verslininkas, vadintas Menkių karaliumi. Įdomu tai, jog klaipėdiečiai itin mėgo savo namus dažyti mėlyna spalva, aptverti medine tvora, ir jų uždaruose kiemuose virė daugelio šeimynų gyvenimas. Laikraščiuose pasirodydavo skelbimai: "Reikalingas bernas ir merga" (bernas turėjo mokėti prižiūrėti trakėnų veislės žirgus, laikomus karo tikslams ir pramogai), ir vaikų auklė". Auklių pageidauta būtent lietuvininkių, ir jos turėjo pristatyt rekomendaciją ir sveikatos pažymėjimą. Beje, XIX a. pabaigoje Klaipėdoje jau veikė vienas pirmųjų Lietuvoje vaikų darželių (pastatas tebėra Galinio Pylimo gatvėje).

XIX a. Klaipėdos vaizdas iš marių

Miestelėnų namus puošė įmantrios metalo reklamos, tarkime, "Syriaus" elektros lemputės reklamoje buvo pavaizduotas antikinių formų vyras su lempute it žvaigžde. Prie namų paprastai buvo puošnūs laipteliai, turėklai su užraitymais, ir jie išsiskyrė net durų rankenomis su liūtų galvomis, augalų motyvais, ir net langinių kabliukais bei originalia spyna. Pasiturinčių miestelėnų būtini namų atributai - fortepijonas, skambantis dusliai it vesternuose, ir biblioteka. Knygos buvo laikomos didele vertybe, su šeimininkų ekslibrisais, perduodamos iš kartos į kartą, o Biblijos buvo išsaugotos net 200 - 300 metų relikvijos. Beje, Ėvė Simonaitytė siuvinėdama vis skaitinėjo madingus plonyčius meilės romanus. Miesčionys laikė aibę porceliano dirbinių; prancūziškų piemenaičių su šuniukais, įvairių niekučių. Štai kolekcininkas rado net papuošalą, dovanotą jaunavedžiams - ant telegrafo stulpo tupi pora balandžių, snapukuose laikantys žiedą.

Klaipėdiečiai itin mėgo praustis, tai liudija Arūno surinktos žalvarinės vonios, prausyklos, didelės muilinės. Turtingi miestelėnai turbūt turėjo ir karšto vandens, nes apie 1854 metus mieste jau švietė dujiniai žibintai ir Trilapio gatvėje veikė biodujų fabrikas. Įdomu tai, jog ant keptuvių, indų ir net miltų maišelių būdavo išrašyti valgių receptai.

Mažasis Londonas

Daugelis klaipėdiečių anuomet ir prekybiniais laivais plaukė į jūrą, o Vitės kvartalas buvo specifinė miesto dalis, kurioje gyveno anglai, prancūzai (pašnekovas rado mokyklinių sąsiuvinių prancūzų kalba, smulkių monetų, drabužių detalių), ir net škotai, turėję net masonų ložę mieste ir savo bažnyčią (priešais "Neptūną", dabar ten sporto prekių parduotuvė). Čionykštė anglų kolonija ir įtaka buvo tokia didelė, jog Rusijos pirkliai, norintys užmegzti prekybinius ryšius Londone, gaudavo anotaciją pagyventi Klaipėdoje kurį laiką, idant išmoktų angliškų manierų ir gyvensenos. Mažuoju Londonu Klaipėdą apie 1840 - 1846 metus vadino todėl, kad čia buvo angliškų sodų, architektūros, panašus klimatas, ir be galo švarus miestas; gatvės buvo net plaunamos šampūnu. Apskritai tai buvo internacionalinis miestas, jame savo prekybos įmones, tarkim, tabako fabriką, turėjo ir daug lenkų.

"Pajūrio" vietoje stovėjo "Lasko ir Co" universalinė parduotuvė, čia galėjai įsigyti visko, pradedant avalyne, baigiant gėlėmis (beje, mieste buvo populiarios Gėlių šventės). Būta ir tropinių vaisių parduotuvės, ir žvejų reikmenų parduotuvių, gal iš čia ir išplito "keistas maras", apie kurį klykė visi Prūsijos laikraščiai. Vienais metais pajuodo ir išmirė daug Klaipėdos žvejų; atrodo, derva, kuria jie plikomis rankomis tepė valtis, patekus po oda, iš lėto nuodijo, veikdama kaip arsenas.

Aukštuomenės promenados

Turtingo miestelėno Vynerio rūpesčiu pasodinta medžių alėja tęsėsi veik iki Tauralaukio, ją mėgo ir važiuoti, ir pėsti miestelėnai. Vietoje Dramos teatro stūksojo Muzikinis teatras, kuriame koncertavo net pats Vagneris, apsistojęs Klaipėdoje vykdamas į Peterburgą, o Smiltynėje koncertavo dūdų orkestrai ir Kipras Petrauskas. Beje, Muzikinis teatras dažnai degė... Prie jo buvo žuvies turgaus halė, kurią atplukdydavo Rusnės, Tilžės, Šilutės žvejai.

Gatvėmis vaikštinėjo anuometiniai "šoumenai", sukdami katarinkas, su papūgėlėmis, traukiančiomis laimės bilietėlį, ant peties. Sulig melodija iš katarinkos lindo ir paveikslėliai it filmukas - su karo žygių scenomis, ir susibūrusiai mugės miniai muzikantas pasakojo istorijas: "Štai Rytprūsių generolas Hindenburgas laimėjo šlovingąjį mūšį su rusų kazokais"...

Beje, Vitės kvartale veikė legalus viešnamis, kuriame dirbo nusigyvenusių valstiečių dukros, ir jame vyravo prūsiška tvarka. Nors kažin ar jame lankėsi miesto bohema - garsi Karaliaučiaus meno akademiją baigusių dailininkų grupė, konkuravusi su Nidos menininkų ir Šiaurės Prancūzijos dailininkų kolonijomis. Žinia, prūsišką tvarką drumstė spirito ir brangių tais laikais (švedų prekė) degtukų kontrabandininkai. Užtat garbę tautai darė lietuvininkų chorai ir vaidybos rateliai; vokiečiai su jais varžėsi, keldami savo nacionalinę dvasią...