Jurgita Poškienė: "Kiekvienas rytas - naujas loterijos bilietas"

Tikriausiai paveldėjau. Seneliai pasakojo, kad vienas prosenelis, rizikuodamas gyvastim, slėpė žydus, kiti gelbėjo vaikus, o mano mama išties buvo kaip motina Teresė: ištikti bėdos, žmonės žinojo, pas ką eiti.

Bet egoizmas - sveikas bruožas.

Sveikas. Aš visada moterims, atėjusioms į centrą, sakau: "Turite mylėti save, nes kitaip nemylėsite savo vaikų." Bet tai, ką atiduodi, sugrįžta atgal kaip atpildas savimeilei. Padėjusi kitam, jautiesi pakylėta.

Jūsų pirmtakė Dalia Puidokienė sukūrė šią "moterų imperiją", bet turbūt savo kailiu patyrėte, kas yra turėti moterį bosę? Manoma, vyrai konfliktą išsprendžia konstruktyviai, o kai moterys pykstasi, tai supina intrigą - iš jausmų, nuojautų, asmeniškumų.

Pas mus niekada nebuvo jokių konfliktų. Dalia buvo vadovė tik kai kuriose pozicijose, bet ji buvo ir draugė mums, niekad nesielgė kaip diktatorė. Tai lankstus, demokratiškas, švelnus žmogus. Aš atėjau, kai centras veikė vos metus, tai dalyvavau jo kūrime ir pati kūriau moterų krizių namus, kuriuose jos galėjo apsigyventi: rūpinausi įrengimu, rašiau projektus. Čia "užaugau", tad ir ta mano vadovės strategija nėra kardinalūs pokyčiai, nes Dalia niekada viena nieko nedarė, sprendimus priimdavome mes visos, komanda. Ir aš stengiuosi išlikti lanksti, ne despotiška.

Jūs susiduriate su menkos savivertės vyrais, kurie tariasi valdą situaciją tik persekiodami silpną moterį, smurtaudami. Ar galėtumėte būti "lovoje su priešu"?

Man sutuoktinis yra ir vyras, ir draugas. Aš pati sau jo pavydžiu. Mes penkiolika metų kartu, ir jaučiuosi suprasta. Buvo laikas, kai čia dirbau savanore, kitas vyras gal būtų raginęs verčiau eit uždirbt pinigėlius. Jis visada mane palaikė, padėdavo įgyvendinti mano idėjas, duodavo patarimą, turėjau petį išsiverkti. Vyrai ir moterys - labai skirtingi, bet jie nėra skirtingose barikadų pusėse. Jis ir vaikus moko būti ramsčiu šeimai, jei kas nutiko, - pasakyti, kad nuoskaudos neįsisenėtų. Vyro tėvams turiu padėkoti, kad išaugino tokį sūnų.

Mes gerai žinome, kaip auginti savo vaikus, bet principai subliūkšta, kai pamatome, kokie jie ypatingi, ir tik improvizuojame...

Be abejo, visoms mamoms vaikai yra ypatingi, geriausi. Ir turbūt kiekviena mylim savaip. Aš nebuvau mama namisėda, negalėjau sau leist nieko kita neveikt. Gimė sūnus Šarūnas - mokiausi, gimė dukra Evelina - išvažiavau į Vilnių studijuoti socialinio darbo. Buvo be galo sunku be vaiko išbūti mėnesį sesijoje, nematyti, kaip jis pradeda vaikščiot ar ištaria žodį, bet kita vertus - o kada siekti savo tikslų? Vaikai paaugę nepadėkos mamai, kad ji sėdėjo šalia, ir dabar neturi ko nusitverti. Visada sakau, kad vaikus auginame ne sau - jie išeis į savo gyvenimą. Tad augindama vaikus dirbau įvairius darbus - ir fabrike naktinę pamainą, ir prekybos srityje, ir savame versle sukausi. Ir mano vaikai yra savarankiški; manau, man neteks auginti jų vaikų.

Sunku suprasti kaip šunį mušamą moterį, kuri teisinasi, kad su smurtautoju gyvena dėl vaikų?

Tai tik savigyna. Ji su tokiu gyvena dėl to, kad neturi kur eiti ir bijo. Dažnai tai profesijos neturinti moteris, daugelį metų nedirbusi. Kai vaikai paūgėja, jie ima priekaištauti mamai, kad ji kenčia, tuomet ji ir susimąsto. Kita vertus, vyrai sugeba manipuliuoti vaikais. Arba netgi skriaudžiamos moters mama sako: "Nenešk šiukšlių iš namų". Reikia laiko, kad pribręstų ateiti pas mus ir apie viską pasikalbėtume.

Išsivaduoti nėra lengva, tačiau tikrai įmanoma. Neseniai į savarankišką gyvenimą išlydėjome moterį, kuri buvo visiškai sugniuždyta. Dabar ji susirado darbą ir naujus namus, įgijo pasitikėjimo savo jėgomis.

Ką manote apie visuomenėje klestintį "moteriškumo" modelį - lėkštos "žvaigždės", pasididinusios krūtinę ir šmėžuojančios televizijoje?

Ne visiems vyrams tokia moteris yra siekiamybė. Idealas priklauso nuo vyro brandos: jaunas ieško grožio, vyresnis - sielos draugės. Yra toks anekdotas, kad vyrui reikia turėti tris žmonas: žydę - kad išmokytų gyventi, rusę - kad išmokytų mylėti, ir lietuvę - kad gražiai kapelius prižiūrėtų...

Gal turite silpnybę, apie kurią kolegės nežino?

Kelionės yra mano silpnybė. Keletą kartų keliavau viena, bet liūdėjau, kad reginiais ir įspūdžiais negaliu dalintis, tad keliaujam visa šeima. Šiais metais Egipto dykumose važinėjomės visureigiais (vyro pomėgis - automobilių sportas), pakliuvome į smėlio audrą, buvo baisu, kojos kruvinos nuo smėlio... Bet dabar džiaugiamės bent kartą gyvenime tai patyrę. Žiemą visada slidinėjame kalnuose.

Kokių turite tikslų, ambicijų?

Studijuoju magistrantūroje teisę ir valdymą. Teisininke turbūt nedirbsiu, bet tas žinias galėsiu pritaikyti čia. Didžiausias gyvenimo tikslas - užauginti sveikus, laimingus vaikus, uždirbti pakankamai pinigų. Praėjusiais metais savo mamą išsivežiau kartu į Egiptą; mūsų senjorai negali sau leisti keliauti. Aš norėčiau sulaukti tokios senatvės, kad galėčiau išžvalgyti pasaulį.

O kaip save drąsinate, kai nesiseka?

Visada sakau: išauš rytas. Kad ir kaip skauda širdį vakare, rytas kitaip sudėlioja prasmes. Ir problemą sprendžiu tik tada, kai ji užklumpa, nesvarstau, o kas būtų, jeigu būtų...