Jūratė Kuojienė: "Vieno gyvenimo per maža..."

Aš visą laiką norėjau studijuoti pedagogiką Šiaulių universitete, bet dvyliktos klasės vidurkis nebuvo labai geras, tad išvažiavau į Vilnių mokytis transporto mokykloje keleivių aptarnavimo, galėjau rinktis būti traukinio palydove ar dirbti bilietų kasoje. Tačiau situacija pasikeitė, neatsirado žadėto paskyrimo ir darbo vietos, tad įsidarbinau kasininke - pardavėja viename prekybos centrų.

Mačiau dokumentinį filmą, kaip tas pardavėjas stengiasi išnaudoti ir pažeminti žmonės, kuriems gyvenime kas nepasisekė. Tokie kelia isteriškas scenas, priekabiauja dėl patys nežino ko.

Visokių nutikimų būdavo. Atidirbusi ilgą dieną, dar naktį valydavau salę, sukraudavau prekes, ištinusioms kojoms nepadėdavo joks gelis... Iš pradžių kasoje raudonuodavau, net pravirkdavau, nurydavau įžeidimą, o paskui užsigrūdinau: jeigu žmogui nepakakdavo mandagaus atsakymo, atkirsdavau jo kalbos stiliumi. Jei grasindavo paskųsią vedėjai, kad mane išmestų iš darbo, atsakydavau, kad tik to ir laukiu.

Permainų troškimas atvedė į Klaipėdą?

Draugai pakvietė čia gyventi, parūpino pastogę. Vėl dirbau prekybos centre. Netrukus susipažinau su būsimu vyru, nors jis draugavo su mergina, aš - su vaikinu. Vieną vakarą susitikome pas pažįstamus, ir iš pirmo žvilgsnio įsimylėjau Nerijų. Buvo labai dėmesingas, jautrus, mokėjo bendrauti, sužavėjo jo grožis, iš karto pajutome vienas kitam nenumaldomą trauką.

Kai pamačiau Nerijų, man visai kitaip akys nušvito. Metus draugavome, o vestuvės įvyko labai greitai, nes jo mama sunkiai susirgo. Anyta buvo silpna, bet suspėjo man pasakyti, kad džiaugiasi dėl Nerijaus, kuris buvo padykęs; esą aš jį pakeičiau.

Nuotakos suknelę susiradau vestuvių išvakarėse; ji buvo balta ir kukli, tarsi man siūta. Į sutuoktuvių ceremoniją vėlavome...

Nuo tos dienos nebesiskyrėte; dėl vyro išlaikėte vilkiko vairavimo teises.

Nerijaus vaikystės svajonė buvo važinėti "fūra"; būdamas paaugliu vogdavo iš tėvų automobilio raktelius, kuriuos šie slėpė po pagalve. Kai pradėjo važinėti į Vakarus, pašėlusiai jo ilgėdavausi, todėl kartais važiuodavau kartu su vyru, palydėdavau jį ir grįždavau traukiniu. Kantrybei trūkus, iš pirmo karto išlaikiau teises, nors vilkiko ir pavaros kitokios, ir gabaritai, vyras išmokė mane vairavimo vingrybių, tapome partneriai. Reikėdavo prie vairo išsėdėti kiekvienam po devynias valandas, bet atrodė romantika nuolat būti kartu.

Nemoku paaiškinti, bet kelios valandos be Nerijaus man buvo baisi kankynė. Lyg būčiau likusi be sielos ar be kūno dalies. Buvo toks artimas, kad neturėjome jokių paslapčių. Ragindavau jį išlėkti kur su draugais, duodavau laisvę, bet jis niekur neidavo be manęs. Kelyje užsileisdavome lietuvišką muziką, visu balsu dainuodavome. Kita vertus, sėdėjome lyg ant parako statinės, mat vilkiko priekaboje vežėme degias medžiagas, bet negalvojome apie pavojus. Užtat pamatėme ir išvaikščiojome gražiausius Europos miestus, patyrėme nežabotos laisvės jausmą. Tarsi pajutome amžinos meilės dvelksmą, buvimas kartu mums buvo nesibaigianti šventė. Trūkdavo miego, pavargusi pagalvodavau, kurių galų dirbu tokį darbą? Tuo metu dar ir studijavau Skučienės kolegijoje finansus, vėliau - neakivaizdžiai Šiaulių universitete baigiau ekonomikos studijas. Norėjau studijuoti magistrą, bet rašydama diplominį darbą, ėmiau lauktis Rimantės. Mūsų tolimieji reisai sutrumpėjo, laikėmės arčiau namų.

Galvojote apie savo verslą?

Ketinome pirkti savo vilkiką, bet abejojome, ar išsimokėsime. Vyras išvykdavo į komandiruotes, dirbo dar daugiau, kad atėjus laikui gimdyti, galėtų būti šalia. Buvo labai mylintis ir rūpestingas tėvas, ragino mane pirkti viską sau ir vaikui, ko širdis geidžia, bet aš neišlaidavau. Man pakako vyro dėmesio, nors kai tik susituokėme, purkštavau, pykdavau dėl smulkmenų, jis nepriekaištavo, pati supratau, kad nereikia iš žmogaus reikalauti kažin ko, kai ir taip jautiesi turinti viską, ko reikia laimei.

O tada po širdimi suspurdo Nerija...

Mums ilgus metus nepavyko susilaukti vaikų. Tai dar viena priežastis, dėl kurios važinėjau kartu su juo. Vyras labai sūnaus, juokėsi, kad nesustos, kaip mano tėtis (aš dar turiu tris seseris). Sakė, nesvarbu, kiek bus vaikų, gimdysim juos, kol susilauksim berniuko. Deja. Antrą nėštumo mėnesį atsitiko nepataisoma nelaimė, Nerijus nebepamatė mažylės, kurios pašėlusiai laukė. Grįžęs iš kelionės vilkiku, dar uždarbiavo vairuodamas autobusą. Norėjo aprūpinti šeimą, ketino po Kalėdų keisti darbą, kad būtų su mumis.

Kaip tai nutiko?

Tiesiog prasivėrė žemė... Išvakarėse sapnavau baisų sapną: kad mane iš nugaros smaugia vyras juodais drabužiais, o aš mėginu jį permaldauti, šnabždu, kad esu nėščia. Prabudau tą naktį, gal netgi tą akimirką, kai įvyko avarija. Ir vyrui išvažiuojant buvo ženklų, viskas vyko kitaip nei paprastai. Tas paskutinis išvažiavimas buvo keistas: namie dingo šviesa, jis sutvarkė elektrą, pasiėmė į reisą seną striukę ir piniginę, sidabrinę senelio taurelę - antpirštį, kurios niekada neimdavo. Išvažiuodavo anksti, niekada nespėdavome pavalgyti pietų, o tąsyk vyras pats juos paruošė, susėdome ir neskubėdami skanavome. Prasitarė, kad nenori važiuoti, bet paguodžiau, kad tiek nedaug liko iki Kalėdų. Dabar man širdį graužia, kodėl aš jį išleidau? Jis dar parašė žinutę, kad važiuos visą naktį...

Atleiskite, kad klausiu; ar nebuvo minčių negimdyti antrojo vaikelio, kai likote našlė?

Juk tai jo vaikas, jo dalis. Laukdamasi Nerijos, kone kas naktį sapnuodavau vyrą, jis tiesė rankas, man parodė vaikišką vežimėlį, pasakė, kad bus su manimi kartu, kol pagimdysiu. Naktimis nemiegu, laukiu, kol susapnuosiu, kad jis pasakys, kas iš tikrųjų atsitiko tą naktį... Mergytė gimė labai lengvai, kaip Dievo dovana.

Sakėte, vėl išgyventumėte viską iš naujo, kad tik būtų galimybė susigrąžinti prarastą meilę?

Taip. Tik būčiau dar geresnė žmona, leisčiau jam daryti viską, ką nori. Aš manau, kad gal ir kiekvienam žmogui yra duota išgyventi didelį, tikrą jausmą, tik kartais susituokus, kitiems jis išsenka, išsibarsto po kruopelytę. Tarsi būtų kas vertingesnio už dviejų žmonių intymumą, artumą ir meilę. Aš nenoriu, negaliu susitaikyti su tuo, kad jo nebėra. Taip, aš kitiems žmonėms atrodau linksma, lyg nieko nebūtų įvykę. Nerijus nenorėtų, kad nupulčiau dvasia, tai raudu, kai niekas nemato. Auga sveikos, puikios mergaitės, stengiuosi gyventi dėl jų ir nepalūžti.

Po vyro mirties prabėgo septyni mėnesiai, man per maža su juo išgyventų septyneto metų, nors patyriau viską, ką gali patirti mylinti ir mylima moteris. Gailiuosi dėl vieno: kad nespėjome pakrikštyti mažosios dukrelės, o planavome ta pačia proga susituokti su Nerijumi ir bažnyčioje. Vis atidėliojome. Niekada nereikia atidėlioti tokių gražių ir gerų dalykų. O dabar gyvenu šia diena, išgyventi padeda mažylių krykštavimas. Jose matau savo žmogaus atspindį. Meilė stipresnė už mirtį.