Jūra Laivytė: "Laikas išeiti visada ateina nelaiku..."

Man iki šiol sunku apie tai kalbėti... Tai labai skaudi tema. Visų saitų su "Žuvėdra" nenutraukiu - dar dirbu su mažaisiais "Žuvėdros" šokėjais, mokau dvi grupes. Bet ansamblyje nebešoksiu. Išėjome kartu su partneriu Valdu Daujotu. Jis - ryžtingesnis. Aš iki paskutinės minutės labai abejojau dėl šio žingsnio. Bet žinojau, kad anksčiau ar vėliau tai padaryti reikės: metai jau ne tie, be to, su kiekvienu čempionatu daugėja traumų. Noriu išsigydyti, nes paskui nebepaeisiu. Kojų keliai jau prieš 3 metus "atsisakė", reikia operuoti. Laikas išeiti visada ateina. Aš jo labai bijojau, bet jis atėjo. Viskas labai staigiai įvyko, man iki šiol sunku tuo patikėti. Namie tebeturiu sceninius drabužius - niekaip nesiryžtu jų nuvežti ir atiduoti... Labai visų pasiilgsiu.

Daug metų šoki?

Taip. Dvidešimt metų. "Žuvėdros" vadovai Skaistė ir Romaldas Idzelevičiai man lyg antri tėvai. Buvo momentų, kai juos matydavau net dažniau nei savo tėvus. Idzelevičiai mane nuo šešerių metų mokė, jie mane užaugino. Už tai esu labai dėkinga - net nežinau, kaip tą padėką būtų galima išreikšti. Tiek daug jie yra davę.

Visai neseniai pati dar buvai studentė. Dabar jau turi savo studentus - dėstai Klaipėdos universiteto Sportinių šokių katedroje. Kaip sekasi?

Iš pradžių buvo labai baisu. Ypač - mūsų katedroje. Mat "Žuvėdros" ansamblyje beveik visi - katedros studentai. O mes esame draugai, visi - lygūs, nors paskaitoje savaime turi atsirasti barjeras. Čia draugų neturi būti. Tad buvo sunku priprasti, kad esu dėstytoja. Kitas reikalas, kai nueinu į kitą katedrą, pavyzdžiui, į Choreografijos. Ten studentai manęs taip artimai nepažįsta, tai jie į mane "jūs" kreipiasi. Tai irgi buvo keista girdėti. Atmenu, vienam kurse mokėsi nemažai vaikų turinčių studenčių, jau šeimas sukūrusių, o aš save dar tokia jaunute laikiau...

Ar esi griežta? "Kirviu" tavęs nevadina?

Dėl to, kad esu jauna, nuolaidų nėra - nebus taip, kad visiems tik gerus pažymius rašysiu.
Ne, "kirviu" nevadina. Šiaip yra daug pliusų, kad esu jauna dėstytoja. Kadangi pati neseniai buvau studentė, gerai matau, kai studentas bando ką nors "numuilinti". Sakau - "manęs neapgausit, gerai atsimenu, kaip pati elgiausi studijų metais". Tai labai padeda.

Ar sunku išsaugoti tokią gražią figūrą? Matyt, apie pyragaičius galima tik pasvajoti?

Ne, dėl to man jokių problemų nekyla. Specialių dietų niekada nesilaikiau. Jei pasidomėtumėte, sužinotumėte, kad reta "Žuvėdros" šokėja laikėsi dietos. Kai daug šoki, pyragaičiai savaime "išgaruoja".

Vaikinų dėmesio tau turbūt netrūksta, neatsigini gerbėjų?

Daug kas taip galvoja. Bet taip nėra. Vaikinai greičiausiai prisibijo. Būna drąsesnių, kurie užkalbina, bet pastebėjom, kad nuėjus į naktinį klubą - ypač jei kompanijoje yra daug šokėjų - vaikinai paprasčiausiai nedrįsta kviesti šokti. Daug kas mano, kad šoksime kaip per konkursą. Bet iš tikrųjų klube šoki visai kitaip. Atsipalaiduoji. Na, jei muzika palanki, vaikinas gali ir sutrikti, tačiau reikia suprasti, kad tai yra mūsų kraujuje - kitaip negalim.

Norėtum, kad tavo vaikai šoktų?

Taip, norėčiau. Bet mano tėvai nieko bendra su šokiais neturi. Visoje giminėje nėra šokėjų. Tiesa, tėtis - meniškos prigimties žmogus. Mama dirba bendrovėje "Klaipėdos pienas", sesuo - gydytoja, brolis - jūreivis, bet dirba ne pagal specialybę, turi naują įmonę "Klaipėdos margarinas".

Tavo labai retas vardas. Kodėl tėvai būtent taip pavadino?

Aš visą laiką galvojau, kad čia tėčio nuopelnas. Juk jis - menininkas, sugalvojo suderinti vardą ir pavardę. Bet iš tikrųjų tokį vardą man išrinko mama. Kai ji mane pagimdė, gulėdama ligoninėje klausėsi muzikos. Išgirdo dainuojant dainininkę, vardu Jūra. Mamai patiko. O tėtis norėjo, kad Dalia būčiau. Nes tėvai manęs susilaukė jau būdami vyresniojo amžiaus, esu trečiasis vaikas. "Tokia mūsų dalia", - taip tėtis aiškino. Vaikystėje man buvo gėda dėl savo vardo. Visada sakydavau, kad mano vardas - Jūratė. Tačiau dabar tuo galiu tik didžiuotis ir dėkoti tėvams.

Kas tave paguodžia, kai būni liūdna? Galbūt prie jūros reikia nuvažiuoti?

Ne... Turiu šalia supratingą draugą, kuris visada apkabins ir paguos, jei man bus blogai. Tėvai labai geri, visada pasiruošę padėti.
Be to, namie turiu mielą augintinį. Siamo katei Pūkei - 3 metai, tai irgi "Žuvėdros" palikimas: ansamblio merginos padovanojo gimtadienio proga. Katinas visąlaik nuramins - neveltui rašoma, kad reikia katiną paglostyti, nes jis sutrauks blogą energiją. Pūkė labai švelni, rami, mėgsta, kai ant rankų nešioju.
Kiek save atsimenu, visada šalia būdavo katinų. Bet nuveždavau į sodą, dingdavo, tada vėl iš kur nors parsinešdavau. Draugė šunį turi, negali laikyti, tai aš priglausdavau... Kitas katinas iki šiol, jau dešimt metų, gyvena sode. Nepabėga. Nuolat vežame jam maisto. Aną dieną nuvežiau pieno - atbėgo toks laimingas...

Ar mėgsti tvarkytis namuose, gaminti valgį?

Visada sakau, kad nebuvau tikra studentė, nes nuo gimimo pas tėvus gyvenau. Tad ir gaminti valgio neišmokau. Mama visada ruošdavo maistą. Atmenu, dvyliktą klasę baigusi pasakiau: "viskas, mano gyvenimas dabar pasikeis, negrįšiu iki vidurnakčio, nes esu studentė"... Bet tikro studentiško gyvenimo taip ir nepatyriau.
Anksčiau esu sakiusi, kad iš manęs bus nekokia kulinarė ir namų šeimininkė (juokiasi). Nuo vasaros pradėjome gyventi su draugu, tad viskas man dar labai nauja. Virtuvėje dažnai leidžiu laiką; tai tą darau, tai aną, jei kas neaišku, mamos pasiklausiu. Mėgstu eksperimentuoti. Kol kas dar neatsibodo.

Išduok didžiausią savo troškimą...

Noriu idealios, labai gražios šeimos. Kad vyras būtų labai geras, supratingas. Gali bėgioti pora vaikučių. Taip pat su draugu svajojame apie bendrą verslą: jis turėtų savo salę su treniruokliais, o aš - salę šokiams su veidrodine siena... Tačiau tai - tolima ateitis. Bet labai panorėjus šį troškimą galima įgyvendinti.

O silpnybių turi?

Mano silpnybė - džipai. O jei dar moteris prie vairo... Labai gražu. Taip pat smarkiai traukia motociklai.