Juozas Šikšnelis: "Ir praeivės šypsena gali būti lemtinga"

Anot kito poeto, trynys gali nujausti tik savo kelią į skrandį ir buvimą skrandžio sultyse, nes, pagal statistiką, daugiau kiaušinių suvalgoma nei išperima.

Įtariai žiūriu į raštininkus, nuo vaikystės pažymėtus lemties ženklu. Pagal klausimo logiką turėjau gerti rašalą ir graužti rašiklius?..

Augau sunkiais pokario metais, siaučiant klasių kovai. Trūko rašalo. Vieną kartą, kaip dabar prisimenu, sudrožiau cheminį pieštuką, drožles užpyliau vandeniu ir, pildamas į buteliuką, išverčiau turinį ant naujų kelnių...

Kartą sakėte, jog "gyvenimą liečiate kūdikio delnu". Manau, kad ir revolveriu, ir kirviu bei kuoka - rašydamas kriminalus ir tautinį epą.

Gyvenimo aš neliečiu - tai žurnalistų išsigalvojimas. Gyvenimas mane liečia, gal dėl to kankinu popierių, barškinu kompiuterio klavišus, nes visą laiką vaikštau tarsi nudirta oda. Skaudūs tie gyvenimo prisilietimai.

Rašote vardan šlovės, pinigų, ar, idant dulke gimęs, dulke nevirstumėte? Klaidžiojate kaip minotauras bibliotekos labirintais: ar palaima skaityti mažesnė?

Autoriaus neprisimenu, bet mintis tokia: "Medžiai - poemos, kurias žemė rašo danguje, mes juos kertame, verčiame popieriumi, kad užrašytume savo tuštybę".

Pastaruoju metu mane kankina mintis apie knygos mirtį. Man, kaip bibliotekininkui, tai logiškas knygos gyvenimo periodas. Mano akyse miršta tūkstančiai, dešimtys tūkstančių knygų, miršta dar kvepiančios spaustuvės dažais, nė karto nepaliestos skaitytojų rankų. Miršta nežinant jų autoriams, kurie džiaugiasi ir didžiuojasi išleidę knygą - miruolę.

Galvoti, kad parašęs, išsirašęs ar užrašęs įsiamžinai, yra be galo naivu, nes tavo mintys gali dūlėti bibliotekos lentynose. Iš čia ir abejotina šlovė, juk ne visiems rašytojams kuriamas "imidžas".

Pinigais rašytojo gyvenime kvepia tik mirties atveju: pasimirus Rašytojų sąjunga apmoka laidotuvių išlaidas.

Palaima yra ir rašyti, ir skaityti, bet skaitant sunku atsikratyti minties, kad jau viskas, ką galima būtų sukurti, - yra sukurta (netgi geriau), o rašant sunku atsikratyti minties, kad šį kartą parašysi už visus geriausią kūrinį.

Moterys jūsų gyvenime - ne tik literatūriniai personažai. Ar kuri nors jūsų gyvenime suvaidino lemtingą vaidmenį?

Visą ar pusę teisybės sakyti? Mat klausimas lyg iš pokalbių šou...

Klokite kaip per šou.

Ar žmonos Teresės, su kuria jau džiaugiuosi ir liūdžiu, pykstuosi ir taikausi, tai yra gyvenu normalų gyvenimą trisdešimt metų, susaistytas vedybiniais saitais, prisiekęs prieš altorių, vaidmuo yra lemtingas? Gal ir taip, pamąstau kartais. Gal be jos voliočiausi kur nors, ir ne Kanaruose ar Maljorkoje. Gal be jos nebūčiau nieko parašęs. Kas žino. Kaip žmonos vaidmenį vadinti: svarbus ar lemtingas?

... kartais gatvėje sutiktos praeivės šypsena gali būti lemtinga, nes pataiso subjurusią nuotaiką. Retorika.

Esate neišskiriami draugai su Rimantu Černiausku. Kuris iš jūsų kietesnis rašytojas?

Ir vėl pretenzingas klausimas. Juk išsiskiriam, negulam į vieną lovą. Jis grįžta pas savo Heleną, aš pas savo Teresę. Snukių vienas kitam nedaužėm, tad iš kur galiu žinoti, kuris kietesnis? Kažkada, kai Rimantas jau buvo išleidęs pirmąją knygą, o aš turėjau tik pusę kilogramo rankraščių, bandėm varžytis lenkdami rankas. Jis nugalėjo. Dabar nebandom.

Bandau iš jo išmokti tolerancijos. Visai rimtai. Rimantas nemoka, o gal apsimeta (jei taip, tai meistriškai), kad nepavydi: kolegai rašytojui talento, pinigų ar kitokių žemiškų, o ypač dangiškų gėrybių. Tas, manyčiau, yra labai svarbu, nes pavydas yra ne tik vienas iš nuodėmių, bet ir daugelio ligų ir bėdų priežastis.

Jis yra geras rašytojas, tik tingi rašyti. Tingintis rašytojas yra ir blogai, ir gerai. Pirmuoju atveju aš, kaip skaitytojas, nesulaukiu jo knygų, antruoju - kaip rašytojas, nejaučiu konkurencijos.

Kokios profesinės ligos kamuoja: maniakinė depresija, sociofobija, chroniška tinginystė..?

Pirmosios dvi. Trečiosios pavyksta išvengti.

"Moteris negali rašyti eilėraščių maišydama sriubą..."

"Ramybė gydo skaudulius"... viename savo eilėraštyje sako klaipėdietė poetė ir dailininkė Daiva Molytė-Lukauskienė. Kalbėdama prasitaria: eilėraščiu gali prisišaukti lemtį.

Šiuo metu moteris ruošia spaudai antrąją poezijos knygą ir supa prieš mėnesį gimusį kūdikį.

Kaip Jūsų gyvenimą pakeitė kūdikis?

Laukiant Ugnės, suvešėjo visos mano gėlės, ypač purpurinė gimura. Degu atsivedė devynetą jauniklių. Vardą lauktajai rinkome labai ilgai. Ugnė - tai ne tik deginanti ugnis, bet ir šiluma, šviesa, ir namų židinio jaukumas. Vaikas, aišku, dar negimęs buvo mylimas, išsipildžiusi tėtės svajonė. Kartu gimdėme. Ji - atgaiva, švelni ir ugninga, nemiega naktį. Yra truputį kitaip, nei gimus pirmam vaikui. Ugnė yra visų įvykių dalyvė, pati įnešanti rūpesčių ir pilnatvės. Širdis neišlaiko, kai ji verkia. Tas jos pirmas riksmas... Kai pamačiau veiduką - jausmą sunku perteikti žodžiais.

Didelis stebuklas tas vaikas, bet nenoriu užsidaryti tarp keturių sienų. Ir skaitau, ir rašau, kol ji dirba savo darbą: valgo ir miega. Sūnui taip pat reikia meilės ir dėmesio.

Delakrua sakė: "Realiausia many - iliuzijos, kurias sukuriu savo paveikslais. Visa kita - lekiantis smėlis". Tapyti - pašėlęs malonumas, tai kam ta poezija?

Tai dvi draugės ir varžovės - menų sintezė, kažkas nenusakoma. Jos susipina, viena kitą papildo. Taip geriausia pasakyti, ką jauti, kaip tave pakeitė vaiko atėjimas į pasaulį. Ir spalvomis gali išreikšti meilę, kuri užpildo visą erdvę. Bet tapyti reikia dirbtuvės, nesinori smardinti ir taškyti namų.

Jaunystėje emocijos, pajautos, meilė buvo eilių rašymo šaltinis, o vėliau - gyvenimas, visa, kas supa. Tai rimtas darbas, kuriam reikia laiko, žinių, pasišventimo, intuicijos, įspūdžių, skambėjimo. Ir tikrumo, kitoniškumo. Nors yra žmonių, kurie turi įgimtą didžiąją kibirkštį.

Ar šeima, buitis ir ta aplinkybė, jog vyras - menininkas, nepakerpa sparnų?

Nemanau, kad būtina pasinerti į bohemos liūną. O buitis gali užmušti, užsidaryt tarp keturių sienų - tai baisiausia, kas gali nutikti. Ar aukojuosi vyrui? Tai asmeniniai dalykai. Be abejo, moteris neša didelę naštą, ir netiesa, kad gali rašyti maišydama puodą. Rašau labai ramiai ir banaliai: prie rašomojo stalo, o jeigu labai noriu, galiu ir automobilyje, gamtoje, ir vonioje užsirakinusi, paleidusi vandenį. Rašinėju ant čekių, sąskaitų, kišenėje visada nešiojuos parkerį ir popieriaus skiautę, svarbu, kad niekas netrukdytų būti vienai. Dar pastebėjau, kad norisi būtent ranka išlieti eilėraštį, kaip drobėj vedžioji teptuku.

Ką galvojate apie moteris rašytojas? Kai kurios sudaužė daugybę vyrų širdžių, išgyveno dramatišką likimą. Ar kuri nors gyvenime Jums darė įtaką?

Kaip poetė - gyvenime sutiktoji Judita Vaičiūnaitė, o kaip dailininkė - Sofija Vainilaitienė, kuri derino ir buitį, namus, vyrą poetą, ir suspėdavo austi didžiulius gobelenus. Tam reikia daug pastangų, valios. Jeigu nebūčiau sutikusi savo gyvenimo vyro, galbūt ieškočiau, blaškyčiausi. Kai rašiau savo pirmąją knygą, atrodė, kad tampau velnią už uodegos, o jis iš manęs šaiposi. Būta be galo daug įvairių kuziozų ir atsitikimų, ir kai ją baigiau, parašiau bičiuliui Sigitui Gedai: dabar viskas išsipildys. Ir eilėraščiais savotiškai prisišaukiau lemtį, todėl ta knyga negalėjo taip ilgai pasirodyti, kadangi ten buvo užkoduoti tam tikri įvykiai. Antroji knyga guli lopšy, su pavadinimu - vargas kaip su vaiko vardu. Na, o dabar, kai turiu tokį rimtą vyrą, nedaužau niekam širdžių, - juokiasi Daiva.

Ar jums artimieji neprikiša: "Ai, tu poetė, skraidai padebesiais"? Ar būna moteriškos širdperšos, užplūstančios "iš niekur"?

Aš stengiuosi neskraidyt padebesiais, stipriai suimu save į rankas. O jei norisi skristi, tai skrendam abudu su vyru. Jeigu nesi idiotas, žinoma, nedžiūgauji nuolat. Slogutį nugenu rašydama, tapydama. Pernai keliavau per Europą, į Ispaniją, palikusi vyrą su sūnumi, nors buvo rugsėjis, mokykla. Prisisėmiau. Labiausiai įstrigo viena diena Monake. Alpės prie Viduržemio jūros, aksominis oras, Monte Karlo rūmų, kazino prabanga, Barselonos architektūra... Prancūzijos miestelyje aplankėme kvepalų fabriką, išbandėms visus kvepalus, bet likau ištikima Kristian Dioro "Diune"...

Ar tenkinatės Dievo duota išvaizda, ar maga keistis it chameleonui?

Kiekviena moteris turi Dievo dovaną atskleisti savo žavesį ir gudrybių dar nuo Kleopatros laikų. Tai, kas nėra natūralu, atstumia žmones. Turi būti tikra, ką bedarytum. Girdėjau, žmogus turi pakankamai prisiuostyti asilo mėšlo, kad taptų laimingas. Mėgstu viską, kas praktiška ir patogu, kad galėčiau bėgti ir daryti tai, ką darau. Pieno vonioje nesimaudau, komplimentų neprisimenu, - juokiasi Daiva.