Juozas Gudavičius: "Gražios moterys ir panelės man tebuvo... medžiaga"

Per netrumpą gyvenimą teko dirbti įvairiose įstaigose ir įvairiose pareigose ("Lietuvos" ansamblio, Kauno muzikinio teatro baletmeisteriu, Vilniaus pedagoginio instituto, Klaipėdos universiteto Choreografijos katedros vedėju), tačiau niekada nenutolau nuo pagrindų pagrindo - tautinio šokio.

Tad gyvenime tikrai neteko blaškytis: dirbau su žmonėmis, kuriuos mėgau, ir darbą, kuris prie širdies. Tad manęs nekamuoja mintys, kad ne tą, ne taip ir ne ten dirbau. Vadinasi, buvau savo vietoje.

Maestro, kiek šokių esate sukūręs?

Apie 50. Pats populiariausias - "Klumpakojis". Kažkurio mano jubiliejaus proga netgi buvo įsteigtas liaudies šokių kolektyvų festivalis, kuriame kiekvienas kolektyvas trypia su klumpėmis.

Daug kolektyvų šoka "Rezginėlę", "Viliotinį", "Šluotelę", "Skepetinę", ratelį "Pasodinom ąžuolą" ir kitus. Nėra buvę dainų šventės, kurioje nebūtų atliekamas ir mano sudėliotas sceninis ar sukurtas autorinis šokis.

Kuriantis Choreografijos katedrai Jūs subūrėte dainų ir šokių ansamblį "Vėtrungė". Kas Jums buvo ir yra šis ansamblis?

Choreografijos katedra be ansamblio - tas pat, kas šiaučius be batų, o kriaučius be kepurės. Pirmiausia ansamblis - gera praktika ruošiamiems specialistams, o ir pedagogams reikštis kūrybiškai.

Profesoriau, sulaukus garbingo amžiaus, jau galima, įsivaizduoju, atvirai kalbėti ir apie moteris Jūsų gyvenime... Tiek "Lietuvos" ansamblyje, tiek dirbdamas pedagoginį darbą, Jūs buvote nuolatinėje gražių moterų ir panelių apsuptyje. Kiek esate sudaužęs širdžių?

Kiek aš esu sudaužęs širdžių, tikrai nežinau. O mano širdį paveikė tik viena - mano žmona Janina. Ji buvo "Lietuvos" ansamblio šokėja, o paskui kartu dirbome pedagoginį darbą. Visą laiką kartu. Atvirai kalbant, paklydimams net sąlygų nebuvo...

Gražios moterys ir panelės, labai jų atsiprašau, man tebuvo... medžiaga kurti šokiams.

Beveik pusę gyvenimo buvote susiejęs su Vilniumi. Ar vis dar jaučiate sentimentus Lietuvos sostinei?

Nors dabar jau daugiau metų gyvenu Klaipėdoje nei Vilniuje, sentimentai šiam miestui išliko stiprūs. Vilniuje gyvena dukros ir anūkai, proanūkiai. Nors Klaipėda - labai mielas miestas, tačiau su žmona Janina vis dažniau svarstome galimybę grįžti į Vilnių tiesiog dėl artimųjų.

Toks banalus klausimas - ar norėtumėt ką nors keisti savo gyvenime, jei tokia galimybė būtų?

Gyvenau ir tarpukario Lietuvoje, kai tokių specialybių kaip sportas, šokiai net nebuvo. Buvau neblogas krepšininkas ir tenisininkas. Tad pokario metais buvau netgi įstojęs į Kauno kultūros ir sporto institutą. Tačiau šokis paėmė viršų - išvažiavau studijuoti į Maskvą - choreografijos ir šokių istorijos. Jeigu ne šokiai, gal būčiau tapęs istoriku? Bet, perkratęs savo jausmus, manau: visai nesigailiu, kaip nugyvenau savo gyvenimą.