Jovita Saulėnienė: "Gyvenimas man įteikė dovaną"

Balandžio 5 dieną Klaipėdos muzikiniame teatre 200-osioms mirties metinėms paminėti vyks renginys "Tau, tavo laimei, tavo karalystei". Jame bus skaitomi legendinės valdovės laiškai.

Nors karalienė Luizė laikoma lygiaverte partnere tokiems galingiems monarchams kaip Rusijos caras Aleksandras I ir imperatorius Bonapartas Napoleonas, apie ją žinome mažai. Kaip jūs "susipažinote" su karaliene?

Pažintis prasidėjo, kai S. Dacho namuose dirbau direktore ir redagavau "Vokiečių žinias". Sužinojau, kad mūsų miestas kažkada buvo Prūsijos laikinoji sostinė, ir prasidėjo karališkų pėdsakų paieškos.

Po karo mieste įsikūrė nauji gyventojai, ir neliko senųjų, gal todėl daug ko nežinome ir istorijoje daug baltų dėmių.

Mano knygelė apie karalienę paplito pas ainius, kurių protėviai gyveno Klaipėdoje, Šveicarijoje, Vokietijoje ir Austrijoje, Karaliaučiaus krašte.

Kodėl ta iškili asmenybė vadinama legendine?

Tokios moterys vadinamos fatališkomis: Barbora Radvilaitė siejama su amžina meile, o karalienė Luizė napoleonmečiu, nepaprastai sunkiu metu, kai kilo jos išlikimo klausimas, tapo savotiška atrama gyventojams.

Retai kada amžininkai pripažįsta, o ją vadino ir šventąja, ir šviesiausiuoju angelu, ir Prūsijos madona. Luizė pagimdė dešimt vaikų.

Vienas iš sūnų tapo Prūsijos karaliumi Vilhelmu IV, kitas - pirmuoju suvienytosios Vokietijos kaizeriu Vilhelmu I, duktė Šarlotė ištekėjo už rusų caro Nikolajaus I, tapo Aleksandra Fiodorovna.

Mane nepaprastai jaudina ši asmenybė. Ji ruošė savo vaikus valdovais, skiepydama meilę tai žemei, kurioje jie gyveno. Jiems Klaipėdos žemė buvo šventa, vaikai piešdavo laivus ir švyturius, eidavo į lentpjūvę, apdirbinėjo gintarą, važinėjo po apylinkes, kad jas pažintų.

Kai miestą 1854 m. ištiko didysis gaisras, visi Luizės vaikai, jau gyvendami svetur, siuntė pašalpas, kad jis atsigautų. Jie visą laiką domėjosi miestu ir džiaugėsi jo augimu. Kai buvo statoma Šv. Jono bažnyčia, Luizės sūnūs vadovavo rengiant brėžinius. Neleido nugriauti garsaus astronomo Argelanderio namų (dabar senasis paštas), Liepų gatvė buvo sutvirtinta, kad nereikėtų bristi smėliu.

Vienos Luizės dukters gyvybė užsimezgė Klaipėdoje. Vėliau ši rašė, kad tėvų žemė jai šventa, nes priglaudė nelaimėje, kad myli žmones, kurie padėjo jos šeimai.

Beje, karalienės pastangų dėka iš Klaipėdos rotušės buvo paskelbtas baudžiavos panaikinimo aktas.

Visais laikais apie karalienę sklido mitai. Hitlerio laikais ji nebuvo garbinama, bet dabar jos gimtajame Hanoveryje Luizės muziejus išsilaiko dėl lankytojų gausos.

Kokia didžiosios karalienės gyvenimo meilės istorija?

Kai 1793 m. septyniolikmetė princesė ir jos sesuo buvo pristatytos būsimajam Prūsijos karaliui, jį pavergė laime spinduliuojančios merginos natūralus žavesys. Vestuvės įvyko tais pačiais metais per Kūčias Berlyne, šventė visas miestas. Valdovai nepaisė etiketo ir vienas kitą tujino, labai gražiai sutarė visą gyvenimą.

Karališkoji šeima tapo idealu naujajai biurgeriškai kultūrai. O į Klaipėdą jie pirmą kartą atvyko senuoju pašto keliu per Kuršių neriją.

Karalienės skulptūras, portretus kūrė žymūs menininkai, poetai vadino "Prūsijos žvaigžde audrų debesyse", jos grožis ir išmintis pakerėjo Rusijos carą...

Kai 1802 metais karalienė susitiko su Rusijos caru Aleksandru I ir jį sužavėjo, užsimezgė simpatija ir ilgametis bendradarbiavimas tarp Romanovų ir Hohencollernų dinastijų. Tarp tos poros buvo tyri ir kilnūs santykiai, nors caras mėgo flirtuoti, o karalienė buvo linksma, mėgo šokti baliuose.

Kartą, susitikę Potsdame, karališkosios didenybės prie Didžiojo Friedricho sarkofago prisiekė amžiną draugystę ir ištikimybę vienas kitam.

Vėliau, kai prasidėjo karai su Napoleonu, Luizė savo draugystės su Aleksandru dėka daug nuveikė ir laimėjo Prūsijai, kad ji nebūtų nušluota nuo žemės paviršiaus.

Karo su Prancūzija metu karalienei buvo suteiktas majoro laipsnis, ji lankėsi kariniuose daliniuose, įkvėpdavo karius kovai, o šie su jos atvaizdu širdyje traukė į mūšį ir nebijojo mirti.

Amžininkai Luizę vadino šviesiausiuoju angelu ir Prūsijos madona. I. Simonaitytės bibliotekoje veikia tapybos paroda "Moterys tarp žiedų" iš ciklo "XIX-XX a. Mažosios Lietuvos ir Nidos kolonijos dailininkų kūryba".

Napoleonas karalienę vadino Geležine magnolija, laikė ją svarbiausia karo su Prūsija kaltininke ir net buvo įsakęs laikraščiuose apie ją spausdinti pamfletus. Vėliau, kai jie susitiko Tilžėje, kur buvo sudaryta taikos sutartis, Napoleonas pasakė, jog norėtų padėti rožių po jos kojomis ir kad jam buvo mieliau, įdomiau bendrauti su ja negu su jos vyru Vilhelmu III.

Klaipėdoje ant miestelėnų dvarininkų išsaugotos garsiosios sofos karalienė rašydavo laiškus brangiems žmonėms.

Sveikindama sūnų Fricą su dvyliktuoju gimtadieniu, rašė: "Tu, kaip būsimasis valdovas, turi žinoti, kad pirmoji tavo priedermė yra išmokti nusilenkti ir paklusti visiems įstatymams, tada žmonės tavimi patikės ir seks paskui tave."

Tėvui rašė, jog užgriuvusi nelaimė neprasismelkė į santuokinį gyvenimą, bet jį dar labiau sutvirtino ir privertė labiau branginti. Karalius, geriausias žmogus, esąs maloningesnis ir švelnesnis nei bet kada. Dažnai pagalvojanti, kad mato jame mylimąjį arba jaunikį. Esąs jos pasididžiavimas, džiaugsmas, kadangi vieno noras kartu yra ir kito noras.

Laiškai išliko ir po karalienės Luizės mirties, o mirė ji uždusinta krūtinėje užaugusio polipo, būdama vos 35 metų. Žmonės kalbėjo, kad ji mirė iš ilgesio ir kančių dėl Prūsijos.

Ar mūsų epochoje rastume tokių asmenybių kaip karalienė Luizė?

Visais laikais dvasingų žmonių buvo mažiau negu materialistų, bet moteris yra gyvenimo spirit movies(deganti dvasia), ji kuria tvirtus pasaulio pagrindus. Ir jos taiki, motiniška meilė gali atlikti didelius žygdarbius. Epochos iškelia tokias asmenybes, paprastai - sunkmečiu. Kita vertus, lengviau įvertinti iš toliau, iš praeities, ir kartais tauta ar žmogus nemato šalia savęs to didelio, gražaus, šviečiančios sielos žmogaus.

Klaipėdoje ir dabar yra daug dvasios aristokratų, kurie nėra egoistai, gali dalintis nereikalaudami atpildo. Ir tikiu: kiek tu gyvenime atiduodi, tiek ir gauni. Gyvenimas toks trapus, sparnuotos valandos skrieja, turi stengtis padaryti tai, kas tau likimo pažadėta, skleisti gerumą.

Kai atsidavėte istorijai, nukentėjo literatūrologės pašaukimas?

Man atrodo, kad mano istorija yra labai literatūriška. Jau daugelį metų redaguoju Prūsijos kultūrinį - literatūrinį žurnalą "Smiltė", remiuosi istoriniu faktu, bet iš literato pozicijos. "Smiltę" rengiame drauge su Rasa Tarik, finansuoja fondas "Evald Hein Stiftung", platinama daugiausiai Vokietijoje. Kiekvienas numeris skirtas tam tikrai temai, paskutinis buvo skirtas miesto vartams. Buvo smagu parodyti, ką svečias turi pajusti, atėjęs prie miesto vartų, kokie valdžios įsakymai, kokios bausmės vykdomos.

Kaip jus apsėdo literatūra?

Mokytoja reikalaudavo būtinai rašyti eilėraščius, bet aš mieliau rašiau prozą. Gal ir prigimtis: mano tėvelis buvo kaimo muzikantas, labai mėgo gamtą, medžius, visa, kas gyva, buvo piršlys, fantazuotojas.

Ar jums teko sutikti savąjį karalių?

Su vyru kapitonu gyvename vandenų mieste kartu jau 48 metus. Kaip ir karalienė Luizė, pasakyčiau, kad esu labai laiminga kaip moteris. Teko būti ir mylimajai, ir meilužei, ir bičiulei. Savo žmoguje atrandu atramą, palaimą, tvirtą sielą. Laiškų nerašau, nes nebereikia laukti, dabar yra šalia.

Palinkote prie antrojo "Nugrimzdusios Klaipėdos" tomo. Susimąstote, kaip reikėtų įamžinti karalienės atminimą?

Yra išlikęs rotušės pastatas, kuris dabar tuščias. Visus tuos keturis kartus, kuriuos karalienė buvo mieste, čia apsistodavo, o metus ir gyveno. Ten parašyti jos laiškai svarbiais politiniais ir gyvenimo klausimais.

Pirklys Konsencijus, kurio namai taip pat tapdavo karalių rezidencija, padovanojo paveikslų miestui, kad nebūtų užmiršta šio pastato vertė. Ir kiti pirkliai buvo nepaprastai labdaringi, kaip Gerlachas, Vyneris, dovanojo meno kūrinius, ruošėsi daryti galeriją, bylojančią apie karališkąjį istorinį laikotarpį...