Jolita Kraniauskaitė: "Jaučiuosi kaip Sokratas: žinau, kad nieko nežinau"

Moteris ir protas - normalus derinys. Tai neatsiejama.

Tuomet paklausiu apie aistras. Kaip suderinti jas su protu?

Niekaip nesuderinsi. Tai yra du priešingi poliai, tarp kurių žmogus nuolat laviruoja. Kartais sprendimus lemia protas, kartais - aistra. Iš tiesų moterį dažniau valdo aistra. Ji nulemia svarbiausius sprendimus.

Kas jums atrodo svarbiau: nugyventi gyvenimą protingai ar aistringai?

Labai norėčiau ir taip, ir taip. Bet tai neįmanoma.

Tris kartus savo gyvenime buvau visiškai atsidavusi aistrai. O ji degina žmogų. Tuo metu negalėjau kurti, tik degiau. Bet tai praėjo, sugrįžo protas, ir viskas stojo į savo vėžes. Kita vertus, protingas gyvenimas man atrodo labai nuobodus. Tas, kuris nori daug patirti, turi atsiduoti aistrai ir nebijoti nudegti.

Meilė visada nudegina.

Meilė yra tokia būsena, kai viską aplinkui matai visai kitaip. O tame žmoguje, kurį myli, matai dievą. Meilė yra mylimojo dievinimas.

Bet ji neamžina.

Nėra amžinos meilės, o visos, kurios buvo, baigėsi mirtimi. Prisiminkime Romeo ir Džiuljetą, Dantę ir Beatričę. Realiame gyvenime meilė ir aistra - tik trumpalaikės. Jeigu būtų kitaip, mes sudegtume, negalėtume normaliai gyventi, dirbti, kurti. Meilė perauga į pripratimą, ramybę ir į vidinį ilgesį. Žmonės gyvena prisiminimais apie išgyventą dangišką meilę. Čia ne vien mano įsitikinimas. Visi pasaulio filosofai kalba apie tai, kad iš principo mylėti ir degti aistroje visą gyvenimą - neįmanoma. Žmogui, kaip laikinai būtybei, tai būtų nepakeliama.

Vienoje savo laidų pašnekovų klausėte, kas yra fatališka moteris. O kaip pati manote?

Fatališka moteris, pati to nenorėdama, užhipnotizuoja vyrą taip, kad jis eina paskui ją į ugnį, mirtį, į pražūtį. Ji užvaldo vyrą ne išoriniu, bet vidiniu seksualumu. Tai fatališkos moters ginklas.

Pagrindinis instinktas.

Geismas yra gyvenimo varomoji jėga. Moterys yra gimusios tam, kad gundytų ir užkariautų vyrus.

Jūs - fatališka moteris?

Labai norėčiau tokia būti. Būti fatališka moterimi - tai būti galingai, valdyti vyrus. Kuri moteris to nenori?

Humoro puslapiuose vyrai iš mūsų juokiasi, kad mes nuolat klausinėjame: "Ar tu mane dar myli?", "Ar aš tau vienintelė?". Ar tik lietuvės tokios priklausomos nuo vyrų, ar čia globali problema?

Visos moterys yra priklausomos nuo vyrų. Todėl, kad mūsų esmė - vyrų gundymas. Mes galime apsimesti, kad apsieiname be dėmesio, bet tai melas. Vyro dėmesys - tai veidrodis, kuriame matai savo vertę.

Apkeliavote daug šalių, prisilietėte prie jų tradicijų. Palyginkite, kaip atrodo Lietuva vyrų ir moterų santykių kontekste.

Kitų šalių vyrai sako, kad lietuvės yra labai moteriškos, jos sugeba išlaikyti vyro orumą. Gerbia jį. Tai labai svarbu. Užsienyje moterys mėgsta rodyti savarankiškumą, ir dažnai perlenkia lazdą.

Užsieniečiai mums atrodo tokie galantiški... O lietuviai - slunkiai.

Lietuviai yra išlepinti, nes jų mažiau. Jie žino, kad moterų dėmesys jiems - garantuotas. Bet jie nėra blogi. Užsieniečiai atrodo geresni, nes jie - egzotiški. Mes be reikalo nuvertiname lietuvius.

Kurią šalį laikytumėte pavyzdžiu kalbant apie vyrų ir moterų santykių harmoniją?

Italiją. Vyrai į savo motinas, žmonas ir dukras žiūri kaip į dievybes. Italai gali drebėti pamatę žavią moterį, bet nedrįs net užkalbinti. Moterys šioje šalyje vadovauja viskam, jų žodis - paskutinis.

Kaip jūs suprantate lygias vyrų ir moterų galimybes?

Lygios galimybės - tai laisvai reikšti save visuomenėje, gauti tokį patį atlyginimą, užimti bet kurią darbo vietą. Daryti kiekvienam tai, ką geriausiai išmanai ir moki.

Sakoma, jog nieko nėra blogiau už "bobą viršininkę".

Taip - jeigu ji pamiršta būti moterimi, tampa isteriška ir arogantiška. Jei viršininkė yra "moteriškai valdinga", o ne pamėgdžioja vyrą, tuomet viskas gerai.

Sutinkate, kad vyrai iš prigimties - poligamiški?

Taip, visiškai poligamiški. Todėl aš sau daviau pažadą daugiau niekada netekėti.

Nes jie liaujasi troškę tos, kurią "įsigyja"?

Moteris visada turi išlaikyti paslaptį. Vyras, "gavęs" ją, nebejaučia įtampos. Nieko nepadarysi, yra tokia nuostata: užmoviau žiedą, daviau pavardę, ir tu - mano. Tačiau žmogaus turėti neįmanoma. Galima tik būti šalia.

Moterys taip pat poligamiškos?

Taip. Jos nuolat ieško to paties geriausio. Žinoma, būtų idealu, jei gyventume monogamiškai: sutikau tą vienintelį, ištekėjau ir sulaukiau senatvės. Deja, realiame gyvenime taip nebūna.

Ko apskritai mes norime iš vyrų?

Mes norime jų akyse matyti susižavėjimą. Kaip jie reaguoja į mus, - taip mes ir jaučiamės. Nors man atrodo, kad mes pačios nežinome. Nei ko norime iš vyrų, nei ko norime iš gyvenimo. Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau jaučiuosi kaip filosofas Sokratas: žinau, kad nieko nežinau.

Dirbate Savivaldybėje, rašote straipsnius, vedate laidą, daug bendraujate, keliaujate. Nepersisotinate? Jaučiate gyvenimo pilnatvę?

Jaučiu. Man patinka tai, ką šiandien darau. Visi mano darbai duoda adrenalino ir noro toliau gyventi. Kol kas nepavargau. Kuo daugiau darau, tuo daugiau energijos jaučiu.

Ką dar norėtumėte veikti?

Kai pavargsiu, norėčiau apsigyventi Ispanijoje, prie Viduržiemio jūros. Turėti mažą namelį su terasa ant jūros kranto. Ir visiškoje tyloje klausantis jūros ošimo gyventi ir kurti.

Jei leisite, - asmeniškas klausimas: ar sutikote savo gyvenime fatališką vyrą?

Ką jūs, net tokio termino nėra. Fatališkų vyrų nebūna. Yra tik fatališkos moterys.