Jolita Kraniauskaitė: "Gyvenu kaip filme"

Su keblumais susidūrėme kurdami banko įvaizdį. Jį patikėjome vienai dizaino kompanijai iš Norvegijos. Jų siūlymas mums pasirodė keistas, o kolegoms norvegams - puikus. Teko derinti skirtingą grožio suvokimą. Kitas dalykas - tarkime, Lietuvoje švenčiant gimtadienį po darbo galima išgerti šampano. Danijoje į tai sureaguotų keistai. Čia valgo tik tortus.

Kaip sutariate su naujais bendradarbiais?

Santykiai čia visiškai kitokie nei Lietuvoje: į banko prezidentą kreipiamės vardu, kolegos niekada neatsisako padėti - juk kuriame banką visi kartu... Niekada nesusidūriau su kokiu nors pavydu ar panašiai.

O kaip sekasi asmeninis gyvenimas?

Kol kas jo dar nėra, - juokiasi. - Kadangi kolektyvas nedidelis, todėl po darbo ilsimės kartu. Tiesa, danų kolegos laikosi šiek tiek nuošaliau. Na, man dar neteko apsilankyti nė viename jų bute. Danai saugo savo privatų gyvenimą. Na, o mes, kurie čia esame naujokai, turime įleisti šaknis. Todėl šiuo metu mūsų privatus gyvenimas ir darbas šiek tiek susipynę.

Ką veikiate laisvu laiku?

Na, nepamirštam džiazo. Čia, Kopenhagoje, yra puikus džiazo klubas. Danijos sostinėje verda intensyvus kultūrinis gyvenimas: lankome modernaus meno spektaklius, įvairius koncertus, muziejus. Dar vis tęsiu pažintį su miestu. Kartais tiesiog sėdime lauko kavinės terasoje, gurkšnojame alų. Tiesa, Kopenhagoje alaus daug neišgersi - jis penkis kartus brangesnis nei Lietuvoje. Danijos sostinėje labai daug parkų. Kai tik saulė pasirodo, visi ten keliauja, išsirengia, deginasi, skaito knygas...

Jūs irgi deginatės parke?

Žinoma, - juokiasi. - Turiu nedidelį butelį senamiestyje - dvi minutės kelio iki parko. Iš darbo namo važiuoju kaip į paplūdimį: persirengiu maudymosi kostiumėliu, ir - į parką.

Kitas "sudaniškėjimo" bruožas - žiemą vasarą į darbą važiuoti dviračiu. Kostiumuoti vyriškiai ir elegantiškos damos su aukštakulniais mina pedalus. Aš - irgi. Net ir turistai dviračiais čia gali naudotis nemokamai.

Kalbate daniškai?

Bankas suteikė galimybę atvykusiems užsieniečiams lankyti privačias danų kalbos pamokas, tačiau aš studijas nutraukiau. Darbo grafikas buvo toks intensyvus, kad pamokų metu vis galvodavau, kam paskambinti, kam parašyti, ką padaryti. Toks mokslas - bergždžias reikalas. Antra vertus, čia visi kalba angliškai. Danai irgi mielai bendrauja angliškai.

Kaip jums atrodo Klaipėda žvelgiant iš Kopenhagos?

Klaipėdai trūksta gyvybės. Lyginant Kopenhagos senamiestį su Klaipėdos, mūsiškis atrodo miręs. Ir ne tik dėl turistų. Kopenhagoje vietos gyventojai intensyviai bendrauja. Tai galima pastebėti užsukus į bet kurią kavinukę. Jos, beje, daug paprastesnės, ne toks įmantrus interjeras.

Ar pasiilgote... cepelinų? Džiazo festivalio? Dar ko nors..?

(Juokiasi.) Pasiilgau sūnaus. Šįkart nebuvau džiazo festivalyje, bet vieną kolegą išsiunčiau į Klaipėdą ir daviau savo buto raktus.

Ar sekate Lietuvos naujienas?

Internete visada perskaitau Klaipėdos aktualijas. Liūdna buvo dėl Kuršių nerijos gaisro.

Ką išvažiuodama pasiėmėte?

Lietuviškų knygų. Tris nuotraukas. Daugiau nieko. Nenoriu čia persivežti viso savo gyvenimo. Dauguma kolegų išsinuomojo tuščius butus ir persivežė visus savo daiktus. Mano tikrieji namai - Klaipėdoje. Čia esu laikinai.

Išvažiuodama minėjote, jog norėtumėte gyventi Ispanijoje.

Norėčiau užbaigti savo gyvenimą prie Viduržemio jūros. Senatvėje save įsivaizduoju sėdinčią terasoje ir rašančią knygas. O kol kas kaupiu įspūdžius.

Apie ką rašysite knygas?

Autobiografines... Kadangi mano gyvenimas - labai įvairus, medžiagos, manau, užtektų 20-iai knygų, - juokiasi.