Jolanta Sąlygienė: "Kiekviena diena - lyg šventė"

Moteris dėkoja dosniam likimui ir už kitas dovanas: darnią šeimą, jaukius namus, į kuriuos visada norisi sugrįžti. "Nebijau pasakyti, kad dabar aš gyvenu taip, lyg kiekviena diena būtų šventė", - nuoširdžiai ištaria Jolanta Sąlygienė. Tačiau ji neslepia, kad ta gyvenimo pilnatvė buvo pasiekta didelėmis pastangomis: darbu be poilsio dienų, nuolatiniu mokymusi, žinių tobulinimu. Ir taip iki šiol. Tačiau - apie viską nuo pradžių.

Gerbiama Jolanta, žinau, kad esate kilusi iš Gargždų. Kokias vertybes jums įskiepijo tėveliai, ką ryškiausio prisimenate apie savo vaikystę?

Gargždai - mano vaikystės miestas. Čia gimiau ir augau, baigiau vidurinę mokyklą. Gyvenome prie pat Minijos slėnio, nuostabiai gražios gamtos prieglobstyje. Tėtis jau miręs, jis buvo veterinarijos gydytojas, mama iki šiol dirba buhaltere, turiu du brolius.

Kaskart aplankydama mamą, su nostalgija prisimenu tuos gražius jaunystės metus Gargžduose, kai pravažiuoju senąjį parką, savo mokyklą. Iki šiol palaikome ryšius su klasės draugais.

Esu dėkinga savo tėvams, kurie įskiepijo pagrindinius dalykus: darbštumą ir didelį pareigos jausmą. Daržus ravėjau nuo ketvirtos klasės, tėtis lenkė prie darbo mus visus tris. Nuo darbo ūkyje gelbėjo tik mokslas - jei nenori dirbti - mokykis. Tad aš ir ėmiau labai daug mokytis...

Papasakokite apie savo kelią į mediciną. Ar nuo pat mažumės žinojote savo pašaukimą, kas jį puoselėjo, skatino, drąsino rinktis medikės kelią?

Aš anksti pajutau norą globoti, rūpintis silpnesniais, skriaudžiamais. Prisimenu, ilgą laiką globojau kaimynystėje gyvenusios problemiškos šeimos vaikus.

Aštuntoje klasėje parašiau rašinėlį, kad noriu būti vaikų gydytoja. Bet mokytoja mane nuleido iš svajonių pasaulio ant žemės, pasakiusi, jog per blogai mokausi, kad tapčiau gydytoja. Tada supykusi kaip reikiant kibau į mokslus. Siekti savo tikslo skatino ir tėvai.

Ką prisimenate apie studijų metus, kuo ypatingi jie buvo?

Anais laikais norint studijuoti gydomąją mediciną reikėjo įveikti didžiulį stojančiųjų konkursą. Tačiau atkakliai siekiau savo tikslo, nors iš mažo miestelio atvažiavusios provincijos mergaitės šansai atrodė nedideli. Įstojau į tuometinį Kauno medicinos institutą, baigiau ir tapau akušere - ginekologe. Po studijų pagal paskyrimą dirbau Biržuose. Ten dirbdama pradėjau domėtis nevaisingumo problemomis, ėmiau gilintis į šią sritį. Vėliau grįžau į Gargždus, kad būčiau arčiau šalia tuomet jau sunkiai sirgusio tėčio.

Kaip susipažinote su savo vyru Jonu Sąlyga, Klaipėdos jūrininkų ligoninės vyriausiuoju gydytoju? Kiek metų esate drauge?

Savo būsimąjį vyrą sutikau pačią pirmą dieną pradėjusi dirbti Klaipėdos jūrininkų ligoninėje. Jonas pasirodė ne pagal amžių rimtas, toks solidus. Kai pradėjome bendrauti, jis patiko ir mano tėvams. Labai džiaugiuosi, kad sutikau tokį gerą žmogų, supratingą, meniškos prigimties. Mes jau 22 metai drauge.

Turime du nuostabius vaikus: 21 metų Jokūbą ir 16 metų Jonę. Su vyru mums gera būti dviese. Po įtemptos darbo dienos mėgstame pabūti tyloje. Nuvažiuojame prie jūros, aš skaitau, jis fotografuoja.

Namuose Jonas kuria muziką, dainas. Labai smagu grįžti namo, kai esi laukiama. Turime lauko terasą, tai vyras, laukdamas manęs grįžtančios iš darbo, lauke iškepa žuvies, jūros gėrybių. Apima išties geras jausmas, kai pamatau terasoje sėdinčią ir vakarojančią savo šeimą.

Kuo užsiima jūsų vaikai, kuo domisi? Juos ugdydama, kokiais pagrindiniais principais vadovavotės?

Džiaugiuosi savo vaikais - jie nuostabūs. Sūnus Jokūbas nepasirinko mediko kelio, jis studijuoja politiką ir tarptautinius santykius. Jonė dar mokosi, ir mokosi gerai, tad viliuosi, kad rinkdamasi profesiją ji paseks savo mamos pėdomis. Norisi tą sukauptą didžiulę patirtį, žinių bagažą palikti savo vaikams, kad jie galėtų tuo pagrindu kurti savo gyvenimą.

Auklėdama vaikus buvau griežta mama. Stengėmės jiems įskiepyti pagrindines vertybes, kokias mums išugdė mūsų tėvai: darbštumą, pareigos jausmą. Vaikams labai svarbus tėvo autoritetas, pavyzdys.

Ne vien kalbomis auklėjome vaikus - jie matė, kaip dirbame, kaip siekiame tikslo. Tikiuosi, vaikai tas pamokas gerai išmoko.

Ar esate patenkinta gyvenimu Klaipėdoje, ko joje pasigendate? Kurios vietos mėgstamiausios, kur vedate svečius?

Labai traukia jūra - prie jos atgaunu jėgas. Gyvename Labrenciškėse, tai dviračiais dažnai numiname iki Olando kepurės. Aišku, Klaipėdoje trūksta kultūrinės veiklos, spektaklių, koncertų.

Mieste turiu mėgstamas kavinukes, į kurias nusivedu ir svečius. Viena iš tokių vietų - tai Friedricho pasažas. Kartais užsuku ir į senąjį turgų - mėgstu jame pirkti žalumynus iš močiučių, su jomis pasikalbėti dar nuo tų laikų, kai gyvenome senamiestyje.

Kaip leidžiate laisvalaikį, kokių turite pomėgių?

Poilsio dienų neturiu - net kai pagaliau susiruošiu atostogų, telefono neišjungiu, kartu vežuosi ir su savo pacienčių gydymu susijusius užrašus. Toks jau mano darbas, neleidžiantis atsiriboti nuo pacientų gydymo. Nežinau, gal tai nėra gerai, bet taip jau yra.

Nepaprastai mėgstu skaityti - viską iš eilės: ir profesinę, ir grožinę literatūrą. Kadangi šiam pomėgiui laiko lieka mažai, skaitau naktimis.

Ar mėgstate gaminti? Koks jūsų mėgstamiausias patiekalas?

Virtuvėje sukiotis nemėgstu, nors kol vaikai buvo maži, valgį virdavau kasdien. Nuo senų laikų mėgstu patiekalus iš grybų, tačiau grybauti nevažiuoju. "Grybauju" turguje.

Dar labai patinka jūros gėrybės - dažnokai užsuku į mėgstamą restoranėlį jų paskanauti.

Ar laikote namie gyvūnų?

Gyvūnai mane lydi nuo pat vaikystės. Gargžduose tėvai laikė medžioklinius šunis - foksterjerus. Aš rūpindavausi šuniukais, domėjausi jų veisimu. Meilė gyvūnams išliko iki pat šiol. Namuose turime ištikimą draugą - vokiečių aviganį Maksą.

Ką ketinate nuveikti šią vasarą, per atostogas?

Kol kas dar nežinau. Mėgstu keliones, 2-3 kartus per metus išvažiuoju į konferencijas užsienyje, taip pat pailsėti su šeima. Mūsų atostogos nebūna ilgos - daugiausia savaitę. Ilgiau neleidžia darbai. Renkamės ne aktyvų, o ramų poilsį, nes to labiausiai ir pasigendame, kai pavyksta atitrūkti nuo kasdienybės reikalų.

Vasarą poilsiauti sudėtinga, nes kaip tik pagausėja pacientų - atostogų grįžta emigrantai, jiems prireikia ir mūsų klinikos paslaugų. Reklama eina iš lūpų lūpas - mūsų kliniką susiranda poros iš Kaliningrado, daug žmonių atvažiuoja iš Šiaulių, Vilniaus, Kauno, tikėdamiesi pagalbos susilaukti atžalų, o mes įdedame maksimaliai visas pastangas, kad porų lūkesčiai išsipildytų.

"Jolsanos" klinikoje yra atliekamos visos reikalingos pagalbinio apvaisinimo procedūros, tad tiems, kurie pas mus kreipiasi, papildomos pagalbos kitur ieškoti nebereikia.

Ar seniai ėmėtės savo verslo?

Klinika "Jolsana" uostamiestyje duris atvėrė 2008 metais. Klinika - mano svajonės išsipildymas, nes suburto gerų specialistų ir modernios įrangos dėka galime suteikti reikiamą kvalifikuotą pagalbą nevaisingoms šeimoms.

Iš pradžių atlikome paprastas pagalbinio apvaisinimo procedūras, o 2010 metų vasario mėnesį įvyko pirmasis apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF), o 2010 metų gruodį atlikta pirmoji intracitoplazminė spermatozoidų injekcijos (ICSI) procedūra.

Klinikoje dirba gydytojai ginekologai, urologai, andrologai, genetikas, endokrinologas, kardiologai. Turime savo laboratoriją, kurioje atliekami reikalingi tyrimai, operacinė.

Nevaisingumas yra liga, kuri sėkmingai gydoma, ir džiaugiamės pasiekiamais gerais rezultatais. Šeimos su vaikais užsuka į kliniką kartu pasidžiaugti, padėkoti. Smagu, kuomet kreipiasi pagalbos norėdami susilaukti antro vaikelio.

Gera matyti laimingus žmones. Tai tarsi išaugina sparnus dar labiau stengtis, atiduoti visas žinias ir jėgas nevaisingumui gydyti.

Koks fiziologinis ir psichologinis amžius moteriai labiausiai tinka gimdyti?

Manau, geriausias laikas gimdyti tuomet, kai moteris jaučiasi subrendusi motinystei. Ir amžius čia ne kliūtis. Turėjau ne vieną pacientę, perkopusią 40 - metį, kuri rengėsi gimdyti pirmą kartą.

Žinoma, gimdant tokio amžiaus, įvairių rizikos faktorių išnešioti ir pagimdyti sveiką kūdikį yra daugiau, tačiau viskas yra kontroliuojama.

Kaip padrąsinate tas moteris, kurios yra subrendusios motinystei, tačiau susiduria su sveikatos kliūtimis?

Nevaisingumo problemą poros priima skaudžiai, vyrai gal net reaguoja skaudžiau. Poros išgyvena nevisavertiškumo, kaltės, baimės jausmus, patiria daug psichologinių problemų.

Pradėjusios gydymą poros nori labai greitų rezultatų, bet nevaisingumo gydymas reikalauja daug kantrybės ir užsispyrimo. Moteris visada drąsinu: pasitikėkite, tikėkite - ir turėsite.

Statistika byloja, kad nevaisingumo problemų turi kas 5-6 šeima Lietuvoje.

Ar turite svajonių? Kokios jos? Koks yra gražus gyvenimas pagal Jolantą Sąlygienę?

Gyvenimas yra gražus, kai visi sveiki, laimingi, linksmi. Gražus tada, kai mano pacientės pastoja, pagimdo ir atveža parodyti savo vaikelius. Gražus pavasarį, kai žemėje bundanti gyvybė kviečia vėl svajoti, kurti, kilti. Pavasaris man pats gražiausias metas, kai žydi obelys, alyvos. O svajonę, aišku, turiu - 70 metų išeisiu į pensiją, skaitysiu knygas ir daug keliausiu.