Jolanta Puodėnaitė: ir Džiuljeta gali prabilti žemaitiškai

- Esu kilusi iš Kretingos rajono. Augau Vidmantų kaimelyje be bažnyčios, o anot vilniečių - daržovių sostinėje. Po vidurinės mokyklos atsidūriau Vilniuje. Mokyklos direktorius mane skatino studijuoti režisūrą. Man nepatiko režisūros studijos ir parvažiavau į Vidmantus bei sumaniau studijuoti arčiau namų. Studijavau aktorystę pas Povilą Gaidį ir baigusi mokslus atėjau į Dramos teatrą. Tai buvo 1996-aisiais.

- Koks nutikimas scenoje jums įstrigo labiausiai?

- Turbūt smagiausia buvo, kai mudu su Kazimieru Žvinkliu vaidinome "Romeo ir Džiuljetą"... žemaitiškai. Šauniai skambėjo.

- Iš ko išmokote žemaitiškos šnektos?

- Mūsų šeimoje šnekama žemaitiškai. Aišku, mano močiutės kalba turtingesnė nei mano. Buvo metas, kai man teko mokytis literatūrinės kalbos, nes žemaičiavimas ėmė viršų.

- Turbūt dėl to buvote pakviesta į laidą "Ekšėn-paveiziek"?

- Tai buvo Ramūno Kaubrio mintis. Nors mudu studijavome vienu metu, bet nebendravome. Jis turėjo idėją - kurti laidą žemaičiams, o atsiradus progai tai padarė ir pakvietė mane dirbti kartu šios laidos vedėja Vakarų Lietuvos televizijoje. Jau sukūrėme vienuolika laidų. Dėl jų keliavome po įvairius Lietuvos miestelius. Buvome Plungėje, Varniuose, Telšiuose bei daugelyje kitų miestelių.

- Ar reikalingos tokios laidos?

- Jomis džiaugiasi tie, kuriems žemaičių tarmę brangina, be to, ši tarmė - labai smagi. Nors žemaitis šneka rimtai, bet kitiems atrodo, kad jis juokauja. Beje, man sekasi greitai pramokti ir aukštaitiškai, ir dzūkiškai. Laida "Ekšėn-paveizėk" yra švietėjiška, jei būtų daugiau lėšų, ji būtų gyvesnė. Manau, tokios laidos skleidžia šilumą, parodo regiono savitumą, kalbos šmaikštumą, vaizdingumą.

- Kuri laida jums buvo įdomiausia?

- Turbūt pirmoji. Filmavome Plungėje. Čia vyko Pasaulio lietuvių dailininkų suvažiavimas. Teko pakalbinti daug žmonių, suvažiavusių iš Austrijos, Amerikos, Vokietijos, Skandinavijos ir kitų kraštų. Buvo įdomu ir smagu bendrauti su sveteliais.

- Sklinda gandas, kad žemaitės - labai gražios. Sunku būtų nuginčyti. Ar daug girdite komplimentų?

- Dailios mūsų merginos ir Vidmantuose, ir Klaipėdoje. Ne veltui Žilvinas Žvagulis ir dainuoja: "kur gražiausios mergos yr? Klaipėdoj ir Nidoj..."

- Iš grožio, suprantama, košės nevirsi. Ką šiuo metu veikiate teatro scenoje?

- Vaidinu Aido Giniočio "Tautkrušoje", ruošiu vaidmenis Beno Šarkos bei Kęsto Macijausko spektakliuose. O su teatriuku vaikučiams rodom spektakliukus "Senelės išdaigos", "Katinėlis ir gaidelis". Labai smagu, kad jie patinka ir mažiesiems, ir suaugusiems.

- Ar užtenka laiko poilsiui?

- Tik vakarai. Atsigriebiu vasarą. Dažnai važiuojame dviračiais į Šventąją, Juodkrantę, iškylaujame su palapinėmis. O praėjusią vasarą daug laiko praleidau pajūryje, su penkiamečiu sūnumi Juliumi statėme pilis... Mūsų šeimoje daug dėmesio reikalauja ir aštuonių mėnesių dalmatinas. Jis baltas, tik apie vieną akį yra juoda dėmė. Šuo pasiilgsta, ir kai grįžti, nepaaiškinsi, kad nori ramybės. Be to, studijuoju parapsichologiją Kaune. Šiomis dienomis laikysiu egzaminus. Jei nestudijuočiau, nevaidinčiau, tai tik skaityčiau, nes esu "knygomanė". Nors... po kurio laiko pabostų ir norėčiau ištrūkti iš namų.

- Kodėl susidomėjote parapsichologija?

- Aš noriu atrasti save. Kol kas nerandu, blaškausi. Manau, taip yra todėl, kad nerandu galimybių save išreikšti vienoje vietoje. Norėčiau dirbti vieną darbą ir - gerai.