Jolanta Puodėnaitė: "Galėčiau vaidinti ir virtuvėje"

Prieš ketverius metus Klaipėdos Pilies teatro režisierius A. Vizgirda man įteikė šiuolaikinę italų dramaturgų vyro ir žmonos Dario Fo ir Frankos Rame pjesę "Aš laukiu tavęs, mielasis" ir pasakė: "Perskaityk. Gal tave šis kūrinys sudomins?" Perskaičiau. Pradėjome dirbti. Ir įklimpau.

Kaip manai, kodėl režisierius pasirinko tave?

Režisierius prisipažino įžvelgiantis manyje potencijos sukurti vadinamąjį charakterinį vaidmenį. Karjeros pradžioje pagrindiniai mano personažai buvo dramatiškos, įspūdingos, provokuojančios moterys. Tiesą pasakius, visada maniau, kad pašėlusios bobos amplua manęs neapleis iki pat paskutinės scenos užsklandos. Klydau.

Scenos žmogui būtina keistis. Aktoriui keistis labai pagelbsti režisieriai. Jie aktorių nelyginant deimantą vienokiu ar kitokiu kampu pasukioja prieš saulę, kad jis naujai sublizgėtų.Pastaraisiais metais režisierius Aidas Giniotis atrado manyje ir lyrinių vaidmenų aktorę.

Ką kurdama atradai?

Tik kurdama šį vaidmenį aš pagaliau supratau, ką reiškia vaidinti. Aktorius vaidindamas įprastame spektaklyje, kurio veiksme dalyvauja daug aktorių, scenoje būna tik tam tikrą laiką. Suvaidinęs trumpą atkarpėlę ir pasitraukęs į užkulisius aktorius praranda personažo kūrimo vientisumą. Monospektaklyje ryšys tarp personažo ir aktoriaus yra nenutrūkstamas.

Šiuo metu kuriu keletą vaidmenų Dramos teatre, tačiau šis monospektaklis man yra širdies atgaiva. Vaidinant man patinka matyti savo žiūrovą iš arti, žiūrėti jam tiesiai į akis, kalbėtis su juo, klausytis, girdėti žiūrovą, klausti, ar jis supranta mane.

Tavo kuriama herojė - ekscentriška ir provokuojanti. Kas tarp jūsų bendro?

Herojė Marija yra ištekėjusi. Pavyduliaujantis vyras ją laiko užrakintą namuose, nes neseniai sužinojo, jog jo žmona turi meilužį. Dar vienas vyras stebi ją pro žiūronus, o dar vienas skambina ir siūlo sekso telefonu paslaugas.Kokia dar yra mano herojė? Paslaptinga. Kelianti gailestį. Stebinanti. Sukrečianti. Simpatiška. Ar yra tarp mūsų kas nors bendra? Iš pradžių, skaitydama pjesę, sakiau, kad herojė įdomi, tačiau tarp mūsų tikrai nieko bendro nėra. Šiandien aš manau kitaip.

Šį monospeklį ne kartą esi vaidinusi be atlygio. Dovanojote jį Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro moterims, gausioms šeimoms, menininkams, senelių namų gyventojams.

Spektaklis yra apie moterį, kuri turi elgtis taip, kaip nori jos vyras. Spektaklyje kalbama apie vienatvę. Apie moterį, kuri patyrė vėlyvą meilę. Vaidindama aš noriu teigti, šlovinti gyvenimą. Gyvenimą, kuriame moteris privalo būti laiminga, graži, stipri. Ji privalo gyventi gyvenimą, kuriame nėra prievartos, baimės. Tai labai aktualios, skaudžios, jautrios temos. Ir ne tik moterims. Jei tik galiu sušvelninti bent vieno žmogaus širdį, jei tik galiu nors vieną moterį paguosti, - jaučiuosi laiminga. Esu ne kartą vaidinusi be atlygio. Ir tai man atrodo reikalinga ir prasminga.

Kas labiausiai įsiminė iš gastrolių Amerikoje?

Buvau labai nustebinta ypač puikios lietuvių bendruomenės organizacijos. Kiekvienas žmogus yra už ką nors atsakingas. Visi šypsosi. Šilti. Nebuvo nė menkiausio nesusipratimo. Amerikoje vaidinome šešis spektaklius Denveryje, Niujorke, Niu Heivene bei Čikagoje. Linksmiausias man pasirodė vienas Amerikos lietuvis, kuris po spektaklio priėjo prie manęs ir pareiškė: "Labai gražiai aktorė dirba, tik veikalas prastokas."

Kas jus pakvietė dalyvauti monospektaklių festivalyje Ukrainoje?

Mus pakvietė tarptautinių monospektaklių festivalių organizatorė Nina Mazur. Didžiuojuosi režisieriumi A.Vizgirda, kuris pasistengė surasti lėšų mūsų išvykai. Labai liūdna, bet Žvejų rūmai rimtai net nepasidomėjo šiais kultūriniais mainais, ką jau kalbėti apie pinigų skyrimą kelionei. Į festivalį suvažiavo aktoriai iš Rusijos, Baltarusijos, Kosovo, Armėnijos, Bulgarijos. Kitais metais esame pakviesti dalyvauti festivalyje, kuris vyks Kosove.

Kokia kalba vaidinai?

Su režisieriumi ilgai svarstėme, kokia kalba vaidinti. Galop režisierius nusprendė spektaklį vaidinti lietuvių kalba. A. Vizgirdos intuicija yra neginčijama, todėl aš visiškai pasitikėjau juo. Tikėjau, kad būsiu išgirsta ir vaidindama nesuprantama kalba. Juk aš su žiūrovais bendrauju akis į akį. Tiesa, spektaklio metu vis įterpdavau rusišką frazę: "Vy menia ponimajete?"(jūs mane suprantate?). Pajusdavau begalinį dėkingumą, kai žiūrovai į mano klausimą atsakydavo linkčiodami galvas. Aš mačiau jų gyvas akis, spektaklio metu niekas nečiaudėjo, niekas nenusisuko, niekas neišėjo, ir niekas nenuobodžiavo. Tik vėliau aš išgirdau komplimentus.

Chmelnickio miesto teatro direktorius sakė, jog mes jiems atvežėme visiškai kitokį teatrą. Jie teigė, jog tokio nėra matę, jog jų teatrinė kultūra paprastesnė. Ji - toliau nuo žiūrovo, buitiškesnė. Teatro, kuriame vaidinome, direktorius neslėpdamas emocijų sveikino mane, ir sakė, kad vaidinti svetima kalba taip, kad tave suprastų tos kalbos nemokantys žmonės, gali tik aukšto meistriškumo aktorius.

Labiausiai mane nustebino tai, jog mažesniame nei Klaipėda Ukrainos mieste Chmelnickyje yra ne tik puikiai suremontuoti kultūros namai su sale, bet ir dramos teatras, filharmonija, nuostabūs lėlių ir net monoteatrai. Atsigėrėti negalėjau tais pastatais. Ir tuo pačiu baltas pavydas mane kankino matant, kaip vietinė, o, matyt, ir centrinė valdžia remia teatrą. Kiek daug lėšų skiria teatro puoselėjimui Ukrainoje.

Rytoj Teatro aikštėje 16 valandą vyks teatralizuota paramos akcija "Išsaugokime Klaipėdai teatrą". Kokiomis mintimis galėtumei pasidalinti prieš šį renginį?

Manau, kad net įprastu ritmu gyvenantis teatras turėtų nuolat rengti tokias akcijas. Na, o apie dabartinę situaciją baisu net ir kalbėti. Teatras gyvena ekstremaliomis sąlygomis. Teatro dekoracijos, rekvizitas sandėliuojamas įvairiose miesto vietose. Aktoriai neturi normalių sąlygų repetuoti. Mes esame priversti nemažai gastroliuoti, o teatrui tai brangiai atsieina.

2007-aisiais teatrui netekus savo pastato, Klaipėda lyg ir neteko teatro apskritai. Mūsų - Dramos teatro lyg ir nebėra. Esame lyg globos namų našlaičiai, stumdomi iš vienos vietos į kitą.

Mes pasirodome skirtingose vietose. Viskas keistai išbarstyta, ir chaotiška. Ten mus priima, ten nepriima... Tiesa, džiaugiuosi, kad kiek pakrikęs mūsų kolektyvas vardan teatro išlikimo susivienijo. Mes su didžiuliu entuziazmu ėmėmės organizuoti šią paramos akciją, ruošti pasirodymus. Kiekvienas aktorius stengiasi prie teatro išlikimo prisidėti kuo gali. Todėl ir aš nuoširdžiai prašau visų klaipėdiečių, visų, kuriems yra brangus mūsų Dramos teatras - prisidėkite prie Klaipėdos dramos teatro atstatymo. Net ir nedidelė parama šiuo sudėtingu laikmečiu teatrui yra neįkainojama.