Jolanta Jonutienė: "Gyvenimas - skrendantis rudens lapas"

Oho, koks gražus palyginimas! - juokiasi. - Nenuostabu, kad kai kam taip atrodo, juk šitiek metų čia dirbu! Man "Metų laikai" - antrieji namai, o kolektyvas - dar viena šeima.

Prieš keletą metų, rodos, kilo problemų dėl vyninės ateities? Kaip klostosi reikalai dabar?

Po metų baigiasi nuomos sutartis. Ir ši mintis mums neduoda ramybės. Tikimės, jog sutartis bus pratęsta, ir klaipėdiečiai nepraras šio unikalaus kampelio. Juk čia taip jauku visais metų laikais... Beje, pavadinimą vyninei sugalvojo jūsų redaktorius Gintaras Tomkus, su savininku Kęstučiu Žadeikiu vaikščiodamas po Skulptūrų parką. Jis tikrai atspindi šios vietos dvasią.

Koks metų laikas jums gražiausias?

Vėlyvas pavasaris ir ankstyva vasara. Tada atsigaunu visa siela. Medžiai pradeda žaliuoti - sužaliuoju ir aš... atbundu po žiemos melancholijos. Saulė man - gyvybės eliksyras.

Tad rudenio nelaukiate? Bijote melancholijos?

Nesu melancholikė, nors melancholija kartais užplūsta. Esu sangvininkė.

Direktorės pareigos padeda realizuoti save?

Tikrai negaliu sakyti, kad vadovaudama visiškai realizuoju save. Girdėjau, kad žmogaus kraujas atsinaujina kas septyneri metai. Taip ir man - norisi naujos veiklos...

Kita vertus, ket kai apie tai pagalvoju, iš karto pasidaro liūdna skirtis su "Metų laikais".

Žinau, kad rašote eiles.

Taip, eiles, žodžius dainoms... Man tai didžiulis malonumas. Užplūdus jausmams, namuose surikiuoju sau širdžiai mielą posmą. Tik niekam jų nerodau, tai tarsi mano sielos veidrodis.

Koks metų laikas dabar jūsų sieloje? Dar vasara? Ar jau ruduo?

Kol nepasižiūriu į veidrodį, manau, kad man tik šiek tiek per dvidešmtį metų, - šypteli. - Manau, jog moteris, sulaukusi keturiasdešimties, pražysta gražiausiomis spalvomis. Aš džiaugiuosi šiuo amžiumi, tačiau stengiuosi rūpintis savo išvaizda. Mano lakmuso popierėlis - sūnus Dominykas. Jis visada pasako, jeigu kur nors nepataikau...

Sakėte, jog ruošiatės sūnaus gimtadieniui.

Taip, jam sukanka 23-eji.

Keista, kad 23-ejų metų vyras gimtadienį švenčia su tėvais, o ne draugų kompanijoje...

Dominykui pirmiausia - šeima, o vėliau - šėlsmas draugų kompanijoje. Jo gimtadienių šventės namuose - tai kasmetė tradicija. Pasveikinti suvažiuoja seneliai, močiutės, tetos, dėdės ir visi kiti giminaičiai...

O jūsų pačios ryšys su tėvais stiprus?

Mes bendraujame labai nuoširdžiai. Tai didelė vertybė. Žinoma, iš tėvų gauname ir pamokymų, ir pabarimų, bet be to neįmanomi šeimyniniai santykiai... Ir į mane, jau sulaukusią brandaus amžiaus, tėveliai žiūri kaip į savo vaiką, kurį vis dar reikia retkarčiais paauklėti. Tėvai mūsų niekada neatskirdavo nei nuo savo rūpesčių, nei nuo džiaugsmų. Nesame girdėję: "Dabar eikite į savo kambarį, o mus palikite pasikalbėti". Manau, būtent todėl tas ryšys išliko stiprus iki šiol.

Kiekvieną sekmadienį tėvų namuose valgome pietus. Susiskambiname porą kartų per savaitę. O vasarą visus savaitgalius praleidžiame tėvų sode Šernuose.

Su savo vyru esate kartu daugybę metų.

Su Raimondu gyvename 24-erius metus. Kaip ir visose šeimose, neapsiėjome be kritimų ir prisikėlimų. Žinote, po krizių ir kivirčų artimų žmonių santykiai pražysta naujomis spalvomis. Esu tikra, kad svarbiausia šeimoje - nelaikyti akmens ant širdies. Jeigu tyliai kaupi pyktį ir nuoskaudas, - viskas baigiasi skyrybomis.

Išauginote vienturtį sūnų. Ar jums skaudu susitaikyti su mintimi, kad jis nebėra tas mažas berniukas?..

Aš sūnaus neleidau nei į lopšelį, nei darželį. Tik metus prieš mokyklą jis pabuvo jame, kad priprastų prie kolektyvo. Mano vyras Raimondas - grupės "Studija" muzikantas, dažnai vyksta į gastroles, todėl mudu su Dominyku kiek galėdami visur jį lydėdavome. Net buvome mėnesiui išvykę pas jį į Jungtinius Arabų Emyratus, kad nors kiek laiko pabūtume šalia jo. Visą laiką mano ir sūnaus bėdos bei džiaugsmai buvo bendri. Niekada neturėjome paslapčių. Dabar jis turi draugę. Man jie abu yra vaikai. Džiaugiuosi jų draugyste ir niekada Ingai neparodau, kad mano sūnus mūsų šeimoje turi išskirtinių privilegijų.

Tikriausiai daug kam pasirodytų ir keista, ir gražu, kad suaugęs sūnus pasisveikindamas bučiuoja mamai į skruostą...

Aš sūnų auginau sau draugą, - šypsosi Jolanta.