Janina Kartavičienė: "Muzikos keliu Ingos nesukau sąmoningai"

Ponia Janina sako, kad Klaipėdoje nedaug kas ją pažįsta kaip Valinsko anytą. Gatvėje žvilgsniais nevarsto, mokykloje - taip pat jokių klausimų šia tema. Tačiau kur beeitų, ši moteris visuomet pasitempusi: "lygiuojuosi į savo vaikus - Ingą ir Arūną".
"Gyvenimas mūsų nelepino. Mums abiem teko išgyventi ne vieną sukrėtimą. Bet man Inga niekada nepriekaištavo. Ji stengėsi būti šalia, suprasti ir patarti."
Kai Inga buvo septintoje klasėje, abi su mama paliko Kybartų miestelį ir atsikėlė gyventi į Klaipėdą, mat ponia Janina yra palangiškė.
"Mokykloje mano dukros buvo pilna: ji ir dainavo, ir šoko, ir vaidino... Iš šono atrodė atlapaširdė mergiotė. Tačiau iki šiol Inga neturi tokios draugės, kuriai patikėtų visas savo paslaptis. Mes abi esame iš tų moterų, kurios, iškilus bėdai, kalbamės pačios su savimi ir priimame sprendimą. Kartais pykdavau ant tokio savo bruožo: kaip gera pasiguosti draugei, paverkti ant peties. Bet draugei patikėtos paslaptys - jau nebe paslaptys."
Janina pasakojo, kad niekada nereguliavo Ingai gyvenimo, nebruko savo nuomonės, kokias studijas rinktis. "Bet ji ir makalavosi. Šiandien žmonės, išgirdę, kaip Inga dainuoja, stebisi, kodėl aš jos nepasukau muzikos keliu. Tai dariau sąmoningai. Muzikos mokytojos darbas yra be galo sunkus, o aš nenorėjau, kad mano dukra rinktųsi tokią sudėtingą profesiją."

Dievina savo žentą

Nors vidurinės mokyklos mokytojai atkreipė dėmesį į Ingos polinkį organizuoti ir vesti renginius ir siūlė stoti į tuometinės Vilniaus konservatorijos Klaipėdos menų fakultetus, mergina pasirinko studijuoti rusų kalbą Vilniaus universitete. Tačiau po kelių mėnesių pardūmė namo. Vėliau išvažiavo į Sankt Peterburgą, bandė įstoti į Kinematografijos institutą, bet pritrūko vieno balo. Tada vėl į Vilniaus universitetą - bibliotekininkystę, bet ir šiuos mokslus netrukus metė - nepatiko.
Iš to viso Ingos blaškymosi, anot ponios Janinos, didžiausia sėkmė - pažintis su Arūnu. Kai įstojo mokytis rusų kalbos, Inga drauge su kitais studentais darbavosi universiteto archyvuose. Ten du jaunuoliai dulkinais mėlynais chalatais ir pamatė vienas kitą. Ir nors Inga metė studijas ir grįžo į Klaipėdą, o Arūnas liko Vilniuje, jų draugystė nenutrūko.
"Prisimenu, kaip Inga pirmą kartą man papasakojo apie savo vaikiną. O kai pirmą kartą pamačiau Valinską, jis iš karto man padarė valingo, užsispyrusio, žinančio savo tikslą vaikino įspūdį. Ir iki šiol džiaugiuosi, kad mano vaikas sutiko šį žmogų. Aš nebijau garsių žodžių ir galiu atvirai pasakyti, kad dievinu savo žentą. Niekada negirdėjau iš jo pikto žodžio, kiek įmanydamas Arūnas padeda ir man, ir savo tėvams. O žmoną ir vaikus yra iš tiesų apgaubęs tikra meile ir dėmesiu. Juk ne kiekvienas vyras, ir dar užimtas šimtais darbų, dešimtojo vestuvių jubiliejaus proga suorganizuos atrąsias vestuves, kad padarytų žmonai siurprizą."

"Noriu būti laukiamas svečias"

Ponia Janina šypsodamasi prisiminė, kad Inga po ilgų blaškymosi metų vis dėlto įstojo mokytis į Menų fakultetą ir įsigijo masinių renginių režisieriaus specialybę.
Inga ir Arūnas Valinskai augina 14 ir 8 metų sūnus Arūną ir Šarūną. Berniukai labai dažnai vieši Klaipėdoje pas močiutę. Janina prasitarė, kad laukiant antrojo vaikelio, labai visi norėjo mergaitės. Net vardą buvo išrinkę, žadėjo dukrytę pavadinti Nida. Ir dabar Inga mamai prasitaria, kad ryžtųsi gimdyti ir trečią vaikelį, jeigu tik žinotų, jog bus mergaitė. "Mano visas gyvenimas priklauso vaikams, aš džiaugiuosi ir liūdžiu kartu su jais. O kai būnu vakare namuose viena, klausausi Ingos romansų. Kiek ji įdeda meilės į savo dainas, kokia ji būna ilgesinga, nuoširdi ir paprasta."
Tačiau kraustytis pas vaikus į Vilnių ponia Janina nesiruošia. Ji mano, kad tai būtų klaida. "Nuostabu, kai vaikų namuose esi laukiamas svečias."