Irena Kačenauskaitė: "Telaiko Kūrėjas mus savo delne..."

Senelis būdavo gerutis ir švelnutis, stebiuosi, kaip pypliai gali jo bijoti? Vadinasi, namuose blogas auklėjimas... Penkerių metų būdamas grojau Seneliui akordeonu, tėvelis buvo nupirkęs tokį mažutėlį. O vėliau akordeonas mane išgelbėjo nuo dvejeto iš chemijos. Išdykumo man pakako, bet tėvelis spaudė prie muzikos pamokų, nes savo noru tik kamuolį spardžiau. Ir jei koks balius, sėdi visi, šnapsą geria, o Vytukas - liurliurliur. Bet nuo mažens buvau reikalingas žmogus.

Prieš tapdamas tuo garbiu personažu, kilote penklinės laiptais: padarėte muzikanto karjerą.

Atvažiavau stoti į Menų fakultetą iš Vilniaus, baigęs B. Dvariono ir Tallat-Kelpšos muzikų kalvę, akordeono specialybę, bet man žvėriškai patiko saksofonas, kontrabosas ir birbynė. Tad vežiausi visus tris instrumentus. Po langais pavaikščiojau, pasiklausiau, kaip chebra groja, ir pasukau į Liaudies instrumentų katedrą, o ten pasiūlė kontrabosinę birbynę. Po to gimė dėstytojų birbynininkų kvintetas, ir mane, studenčioką, jie pakvietė groti. O paskui paskyrimas mokytojauti į kaimą išgelbėjo mano kailį nuo tarybinės kariuomenės.

Tada ir patyrėte, kokia pašėlusi vaikų padermė...

Ne tas žodis! Pradėjau daryti tvarką, rašyti iš muzikos dvejetus, tada direktorė mane ant kilimo pasikvietė pylos. O paskui grįžau į Klaipėdą. "Uostamiesčio muzikantai" tapo filharmonijos ansambliu. Man ta birbynė buvo bilietas į pasaulį, daug keliavom. Teko groti ir bažnyčiose sakralią muziką, bet daugiausia - lietuvišką, didelėse scenose ir alaus fiestose. Dar su vaikų ir moterų ansambliuku dirbu Girkalių kultūros namuose.

Kodėl pradėjot "seneliauti"?

Iš reikalo: buvo geras draugų vakarėlis. Man atnešė iš vėliavos pasiūtą apsiaustą, vatos barzdą, žiūriu - liuks! O paskui jau prasidėjo makiažai, rankų darbo kostiumai, barzda šilkinė... Esu konservatyvus Senelis, archajiškas, su auliniais batais. Kai ateinu, vaikai sako: "O, čia tikras Senelis!", dar pačiupinėja, ar nesu vietoj pilvo pagalvės įsidėjęs, bet ir šis - tikras. Ūgis, svoris, galingas balsas "suteikia statusą".

Ar Senelio reikia suaugusiems?

Žinoma! Bet kai kada šie suvaikėja ir pasidaro nemandagiai išdykūs, pradeda tampyt tą barzdą, įkyriai lįsti, priekabiauja, taip sakant! Na, suprantu, kad ir suaugusiems malonu pasėdėti Seneliui ant kelių, kaip gali neleisti, net du politikai tai darė. Moterys kartais nori karštai pasibučiuot, bet primenu, kad Senelis irgi turi jausmus... Žaidimėliai gal labiau suaugusiems, bet ginkdie ne erotiški! - juokiasi.

Kai nieks nemato, ar elgiatės vaikiškai? Na, verčiatės kūlio sniege?..

Kai vienas lieku, kompiuteriu nešaudau. Norisi patylėti. Išsišneku nuo ryto iki vakaro. Grįžtu tuščiu maišu, žibant žvaigždėms, apimtas savotiško liūdesio... Bet yra ir džiaugsmo, kad malonumą suteikiau mažai miniai. Gal kitas vaikas svajojo apie kompiuterį? Tai jam sakau: "Gal kitąmet" - kad stimulas būtų elgtis gerai. Senelio darbas - pūsti arabus. Žiūriu į akis ir riečiu apie ledo pilis ir elnius...

Ko pats norėtumėte dovanų?

Džipo. Nes kai būna sniego, elniais nepavažiuosi. Puiku, kad kelių policininkai tokie taktiški, neprašo Senelio pūsti į dūdą, pasveikina, gero kelio palinki...

Ką šventėms ruošiate? Gal kam šuniuką nešit?

Jokių gyvūnų dar neteko dovanoti, nors va, profesorius Stasys Vaitekūnas išreiškė pageidavimą, kad norėtų šuniuko. Jeigu jis mane pakvies, ir nunešiu...

Kai einat pas vaikus, ar prie stalo Senelį pakviečia?

Kviečia, tik noro turėk, prisivaišinęs Šiaurės ašigaly atsidurtum, bet mano reglamentas labai griežtas. Keliauju visada sušilęs, visada tirpstantis. Yra tekę ir laivu pas vaikučius plaukti, ir sraigtasparniu skristi...

"Telaiko Kūrėjas mus savo delne..."

Menininkė Irena Kačenauskaitė kuria ir paprastus religinius paveikslėlius, ir atvirukus Kalėdoms. Drauge su savo mokiniais šiemet sukūrė betliejus, kurie eksponuojami P. Domšaičio galerijoje.

"Žemė yra laivas - ne namai", - tokį įrašą randame menininkės litografijoje. Savo piešiniuose ji perteikė Lietuvos - "ašaros Dievo aky" sakralius paprastų žmonių darbus, ir Klaipėdos uosto bei jūros gaudesį.

Šiandien dailininkė moko vaikus Balsio menų gimnazijoje, atidengdama jiems didelį dvasios lobyną, kurį mano gavusi iš Dievo, piligriminių kelionių, išgryninančios kančios ir gilaus tikėjimo.

Kaip ruošiatės šioms šventėms?

Per adventą svarbu nurimti, pabūti tyloje, kad apvalytume sielą, ir Jėzus gimtų mūsų širdyse. Reikia pasirengimo, idant tos širdys nušvistų, neliktų apkerpėjusios, kaip prieš du tūkstantmečius, kai Marija iš visų namų ir užeigų buvo išvaryta, ir vietos gimti Kūdikėliui atsirado skurdžiame tvartelyje. Na, o šventos Kalėdos turėtų būti švenčiamos ne supermarketuose, o bažnyčioje, šventomis mišiomis. Ten priartinamas Jėzaus gimimo stebuklas, ir prasideda nauja meilės, kurios taip alksta pasaulis, era. Reikia augti, pažinti giliąsias tikėjimo džiaugsmo šaknis, spirtis į priekį. Kalėdos neturėtų būt tik dovanos ir skanus valgis. Dera pasiteirauti artimųjų, kaip jiems sekasi, pasidalyti jų gyvenimo našta.

Turbūt vaikystėje Kūčias, Kalėdas švęsdavote visiškai kitaip?

Mano tėvas buvo artojas, giedojo bažnyčioje. Mama rūpinosi visu pasauliu; ji viską mokėjo, buvo verpėja, audėja. Veržėsi pažint pasaulį, skaitė Bibliją, sodą prižiūrėjo, medžius skiepijo, genėjo (kaip ir mus, tris savo dukras), ir prie bičių eidavo motina. Švarutėlė, kitaip bitės medaus, medžiai vaisių neneš.

Vaikystėje labai laukdavome švenčių, eidavom į pirtį, švarindavome namus, darydavome gerus darbus. Padėdavome kaimynams, varguoliams ir senukams nešdavome gėrybių nuo savo stalo. Visą advento laikotarpį laikydavomės pasninko, visi šeimos nariai kartu melsdavomės. Svarbiausia būdavo susikaupti, "pristabdyt" gyvenimą, kad kas jame pasikeistų. Susėsdavome prie stalo, padengto šienu, o ant staltiesės - kalėdaičiai, dvylika patiekalų. Mama kepdavo pyragus, kleckelius, silkę, virė kisielius, ir švenčių valgiu visur nuostabiai kvepėdavo. Laužydami kalėdaičius, vieni kitiems su meile linkėdavome reikalingiausių dalykų.

Betgi ir vėliau būta skaidrių kalėdinių išgyvenimų?

Prieš dešimtmetį viena vokietė žurnalistė buvo atvežusi į Klaipėdos dailės parodų rūmus apie 100 prakartėlių, surinktų iš viso pasaulio. Stulbinama buvo regėti kiekvienos tautos sakralinę kūrybą, toteminius ženklus, o afrikietiškame betliejuje - juodaodę Dievo Motiną ir kitus Biblijos personažus.

Kartą Kalėdas švenčiau Romoje, Šv. Benedikto moterų vienuolyne. Visur buvo papuošti betliejai, šventinis stalas, o vėliau - budėjimas prie Švenčiausiojo Sakramento. Gavome gražius atvirukus, ant kurių buvo surašyti visų pasaulio šalių pavadinimai, ir už tą šalį, kurios vardą ištraukei, turėjai visus metus melstis. Man tai buvo nauja. Aš ištraukiau Kamerūną.

Girdėjau, Jums ne kartą pasitaikė padėti vaikams, kurie tarsi atėję iš Anderseno kalėdinės pasakos "Mergaitė su degtukais"?

Teko su lauktuvėmis lankytis savo mokinių, augančių daugiavaikėse šeimose, namuose, ir teko parsivesti juos į savuosius. Nekaltose vaikų širdelėse nėra elgetystės godulio, jas greit sušildo ir atveria gerumui tas suaugęs žmogus, kuris nuoširdžiai stengiasi pagelbėti. Kartais tik po metų pastebėdavau, kaip tas vaikas, kuriam parodei širdį, atsiskleidžia kaip talentingas, geras žmogutis. Bet gerumu, tuo, ką turim, daugelis mūsų dalinamės ne tik švenčių proga, lyg meilė būtų vienkartinė akcija ar egzaltuotas gestas.

Ar galėtumėte pasakyti, jog Jūsų gyvenime būta stebuklų?

Man stebuklas yra saulės patekėjimas, realaus gyvenimo blyksnis - susitikimas su gražiu žmogumi. Tą stebuklą tik reikia matyti. Jaučiau esanti šalia stebuklo, kai per užpoliarės tundrą važiavau visureigiu ir šunų nartomis, plaukiojau Šiaurės jūrose laivu-ledlaužiu. Piešiau iš natūros Japonų jūros potvynius ir atoslūgius, kopiau į kalnus virš debesų, keliavau smėlio dykuma ir gėriau iš skaidriųjų šaltinių. Pagaliau - mačiau, kaip žiedą skina ir sėklai palieka...

Ko palinkėtumėte žmonėms?

Dvasios ir kūno švaros. Ramybės, brandos ir tiesos, nes be tiesos nėra džiaugsmo. Telaiko Dievas mus savo delne.