Inga ir Giedrė Dubiševaitės: du gyvenimai - kaip vienas

Inga: Kai buvome dar visai mažos, eidavome gatve ir nesuprasdavome, ko visi žmonės į mus žiūri ir šupsosi. Dažniausiai pakalbindavo, pavaišindavo saldainiais ir būtinai pridurdavo: "kokios mielos dvynės". Iki mokyklos į tokias kalbas mažai kreipėme dėmesio, tik jau būdamos mokinukės supratome, jog mes ne šiaip sau sesės, o dar ir labai panašios.

Giedrė: Manau, jog tėveliams nebuvo sunku mus dvi auginti. Mažai apie vaikystę kalbame, bet kai vartome nuotraukas, tai visur mus apsikabinę ir juokiasi, labai laimingi. O mama švytėdavo kaip saulė, kai jos draugės girdavo mus, sakydamos, kad labai gražios ir mielos mergaitės.

Inga: Ir dabar, kai užaugome, praeiviai gatvėje šypsosi. Dažnai būna, kad ir užkalbina, pasiteirauja, ar smagu augti dviem.

Giedrė: Mes tik paaugusios tapome neišskiriamos draugės. Kol buvome mažos, tai pešdavomės ir bardavomės. Nepasidalindavome nei žaislais, nei draugais. O dabar mus beveik ir nereikia draugų. Yra bendri pažįstami, kompanijos. Bet didžiausias paslaptis, išgyvenimus ir ašaras dalijamės tik mudvi.

Kai patinka tas pats vaikinas...

Giedrė: Jau baigusios pradines klases mamai pareiškėme, kad nenorime rengtis tais pačiais drabužiais. Ir iki šiol mes tai atsimename kaip didžiausią siaubą.
Inga: Nors mūsų požiūris į gyvenimą vienodas, mąstome vienodai, vertiname žmonės ir įvykius taip pat. Kartais žiojuosi ką nors sakyti ir girdžiu, kad Giedrė jau tą patį sako. Tik būna viena problema: mums abiem patinka tie patys vaikinai. Bet dėl to nesipykstame, kuriai labiau patinka, ta ir užmezga draugystę. Atsimenu, kartą Giedrė parėjo namo verkdama, kai susipyko su vaikinu, tai ir man ašaros pradėjo riedėti. Kai būna liūdna, net per atstumą jauti, kad kažkas sesei ne taip, kažkas jai negerai.

Giedrė: Vieną kartą sugalvojome pajuokauti su Ingos vaikinu. Priėjau aš prie jo gatvėje, šypsausi, o jis, nepažinęs, kalbina mane kaip Ingą. Smagu kartais taip pakvailioti.
Inga: Esame mokytojai iškrėtę tokį pokštą. Bet tik vieną kartą. Giedrė nemokėjo pamokos ir labai išsigando, kai ją pakvietė. Aš tyliai pasakiau, kad nebijotų, aš atsakysiu. Ir nuėjau prie lentos, papasakojau ir uždirbau Giedrei devintuką.

Laukia sunkus išsiskyrimas

Giedrė: Neįsivaizduoju, kaip reiktų gyventi vienturtei. Mes abi su Inga norėtume turėti brolį, bet vyresnį.

Inga: Jau dabar dažnai pagalvoju, kaip reikės gyventi toliau. Mudvi baigsime Vytauto Didžiojo gimnaziją ir stosime mokytis į aukštąsias mokyklas, ir gali būti, kad į skirtingas. Žinau, kad galėsime susiskambinti, pasipasakoti, bet tai taip mažai.

Giedrė: Man atrodo, kad mudvi ir specialybes pasirinksime panašias, kad tik būtume drauge. Mėgstame bendrauti, kurti, todėl labai norėtume studijuoti tokią specialybę, kad vėliau galėtume dirbti su žmonėmis. Gali būti ir taip, kad nutarsime tapti žurnalistėmis. Man tik labai gaila tėvų, juk mes abi iškart namus paliksime.

Giedrė: Gerai, kad mes dar visai jaunos ir nesiruošiame greitai kurti šeimų. Vestuves galėsime kartu kelti, o gyventi kartu dviem šeimom jau būtų tikra nesąmonė. Vis tiek reikės išsiskirti ir savo meilę atiduoti vyrui ir vaikams.

Inga: Įsivaizduoju, kaip Giedrė gyvena kitame mieste, augina vaikus, problemas sprendžia su vyru. Net keista: o kaipgi aš?..