Inesa Žaltauskienė: "Pabūti vienumoje yra laimė"

Kaip ir visi paaugliai, mano sūnūs kartais būna padūkę ir maištingi, kartais - švelnūs ir geri. Padiskutuojame, bet stengiamės susitarti. Norisi, kad jie viską darytų su meile ir savo noru, o ne todėl, kad aš taip pasakiau.

Jaunėlis Gytis yra aštuntokas, groja bosine gitara, o vyresnėlis gimnazistas Edgaras muša būgnus. Abu lanko Švirino "Grock" studiją. Džiaugiuosi, kad surado savo pomėgių, kad nešvaisto laiko, be tikslo nedykinėja. Prieš būgnus buvo žirgai - teko rinktis. Muzika laimėjo.

Gal ir jūs turite muzikinių polinkių?

Esu baigusi muzikos mokyklą, kažkada grojau akordeonu. Mėgstu namuose padainuoti...

Kokios ateities norite savo sūnums?

Norėčiau, kad patys pasirinktų. Jeigu bus filosofas kirpėjas ir valgys iš to duoną, - kodėl ne? Noriu, kad mokytųsi ir atrastų savo nišą.

Kas jus pradžiugina?

Mokausi džiaugtis mažais dalykais. Turiu mėgstamą darbą. Neįsivaizduoju, kad galėčiau dirbti ką nors kita. Turiu du nuostabius vaikus. Lankiau jogą. Šiuo laiku, kai pilna stresų, tai suteikia dvasios ramybės ir pusiausvyros.

Jūsų darbas reikalauja emocinės ištvermės.

Žmonės, kurie dirba kūdikių namuose, turi didelę širdį ir tvirtas vertybes. Jie ne tik profesionalai, bet ir labai jautrūs. Gal ne visada yra gerai labai įsijausti, bet mūsų darbe tai neišvengiama.

Prisimenu atsitikimą, kai atlikusi procedūras išgirdau kūdikio verksmą. Mačiau, kad visi mūsų vaikai iš lauko jau parvesti vidun, bet aš vis tiek tą verksmą girdžiu. Išeinu į kiemą, o ten vežimėlyje guli trijų dienų naujagimė... Ją mama atnešė ir paliko. Vėliau ta mergytė buvo įvaikinta.

Kaip jus vadina auklėtiniai?

Dažniausiai mus visas vadina mamomis arba vardais. Be abejonės, jie prie mūsų labai prisiriša. Mes juos auginame nuo gimimo iki trejų metų arba, jeigu neįgalūs, iki septynerių.

Apie ką jie svajoja?

Trejų metų vaiko svajonės yra labai žemiškos. Kartais gydytojos prašo, kad surastų jam mamą. Arba ateina ir klausia: "Ar mano mama šiandien atvažiuos?" Mato, kad kitus lanko būsimi globėjai, ir laukia.

O jūs ar prisirišate?

Buvau labai prisirišusi prie vieno berniuko. Pusantrų metukų jį pasiėmė tėtis. Mačiau, kad ryšys tarp jų neužsimezgė. Tas susitikimas buvo šaltas, intuityviai tai jaučiau. Man buvo skaudu.

Norintiems įsivaikinti neleidžiama pasirinkti vaiko, prie kurio linksta širdis, kuris galbūt turi panašių savybių... Kodėl vaikas "išduodamas" eilės tvarka?

Nesu kompetentinga šiuo klausimu. Žinau tik, kad yra sudarytas bendras įvaikinamų vaikų sąrašas.

Jūsų vadovė vyriausioji gydytoja Irena Genytė sakė, kad esate tokia pat ūmi, kaip ir ji...

Taip, esu ūmi, bet greitai atsileidžiu, - šypsosi. -Būnu spontaniška, bet giliai širdyje nelaikau pykčio: kas ne taip, lieka pamiršta.

Daugelis moterų savo laiką padalija darbui ir šeimai. Ar skiriate dėmesio sau?

Kiekvienam žmogui būtina skirti laiko tik sau. Pabūti vienam. Man taip pat to norisi. Aš mėgstu auginti gėles - draceną, juką, visus augalus, kurie turi šaknis. Jeigu būtų galimybių, daug keliaučiau ir daug skaityčiau...

O ekstremalių potyrių neieškote?

Ekstremalių išbandymų galbūt ieško tie žmonės, kurie negali savęs realizuoti, kuriems kažko trūksta. Aš labiau esu linkusi į apmąstymus, į knygas. Neseniai perskaičiau tokią mintį: "Nėra gerų ir blogų įvykių. Yra tik tie, kurie teikia mums džiaugsmą, ir tie, kurie teikia mums pamokas".