Indrė Dirgėlienė: "Kiekvienas žmogus turi ką padovanoti kitam"

Labai svarbi ir liaudies išmintis: "Neišsižadėk tiurmos, terbos ir ubago lazdos." Mes juk nepasirenkame, kokioje šeimoje ar šalyje gimti. Likimai susiklosto įvairiai, kartais - labai tragiškai.

Ar žmonės, pas kuriuos lankotės, vertina Jūsų dovanas?

Jaučiu ir žinau, kad esame laukiami. Prisimenu pirmą apsilankymą su etnografiniu ansambliu Klaipėdos miesto nakvynės namuose. Paprašiau gyventojų, kad ir jie mums padainuotų savo mėgstamas dainas. Vienas vyras pajuokavo: "Kai mes uždainuosime, jūs nebenorėsite čia būti..." Bet taip neatsitiko.

Prieš daug metų, kai dar nebuvo įkurtas Nakvynės namų filialas Šilutės plente, lankėme žmones, gyvenančius namų rūsiuose. Kartą Kūčių išvakarėse atnešėme jiems maisto, eglutę. Maniau, skubės giedoti, kad greičiau galėtų pavalgyti - tai būtų natūralu. Tačiau niekas neskubėjo, visi žiūrėjo į išdalintus tekstus ir susimąstę giedojo. Vienas vyras buvo neramus, tad kaimynas jam šūktelėjo: "Paklausyk, kvaily, kokie žodžiai! Būtum anksčiau išgirdęs, nebūtum čia atsidūręs..." Išeinant studentai padovanojo daug angelų, kuriais tie žmonės papuošė savo "kambarius". Kai išėjome, snigo, o rūsio languose švietė baltesni už sniegą kalėdiniai angelai... Miestelėnų langai taip gražiai neatrodė.

Tai ką darote, nesutalpinsi į formalius Jūsų profesijos rėmus.

Visada ieškojau sąveikos tarp teorijos ir praktikos, prasmingos veiklos. Pradžioje tai buvo muzikinė veikla su vaikais, o brangiausias šio laikotarpio prisiminimas - folkloro ansamblis "Motinos mokykla". Su šiuo kolektyvu keliavome iki Atgimimo. Būdavo džiugu matyti, kaip mūsų organizuotų rudens vakarojimų, Advento vakarų metu ansambliečiai ir jų tėveliai ateidavo su pačių įsigytais ar pasiūtais tautiniais rūbais.

Vėliau subūriau folkloro ansamblį "Tautosakos mokykla", kuriame dalyvavo būsimieji pedagogai. Sunku pasakyti, kiek per tą laiką aplankėme vaikų, senelių, ne tik Klaipėdoje, bet ir visame Pamario krašte. Net Panemunės vaikus pasiekdavome. O 1988-1989 metais Menininkų namuose rengdavome teatralizuotus kalendorinių švenčių vakarus balanos laikų dvasia.

Vėliau gimė laisvalaikio klubas "Rėdos ratas", subūręs būsimuosius socialinius pedagogus. Buvome jaukiai įsikūrę Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto kiemelyje, palėpėje. Pas mus atvykdavo vaikai iš psichiatrijos ligoninės, internatų, globos namų. Studentai, buvę aktyvūs šioje veikloje, iki šiol darbuojasi socialinio darbo baruose. Kai kurie iš jų dirba lietuvių mokyklėlėse užsienyje.

Iš kur ta meilė liaudies kūrybai, gilus tautiškumo jausmas?

Turėjau laimę pažinti prosenelę, kuri buvo balanos laikų žmogus, jos dėdė - knygnešys Slančiauskas. O senelė man iš kartos į kartą perduotas dainas dainavo.

Senelių istorija verta rašytojo plunksnos. Jie susituokė vasario 16-ąją, o grįžtant iš bažnyčios per pūgą arkliai paklydo, tad žmonės sakė, jog laukia neramus gyvenimas. Taip ir buvo. Senelis emigravo, senelę ištrėmė į Sibirą. Atgimimo metais mes su mama dar spėjome Anglijoje aplankyti jos tėvą, kurį ji pamatė po 50 metų pertraukos. Aš senelį išvydau pirmąkart. Žadėjo grįžti, kai Lietuva atgaus Nepriklausomybę, bet nebeteko. Skaudu buvo, kai senelė, pasiramsčiuodama lazdele, lydėjo vyro palaikus į kapus. Toks buvo jų susitikimas po ilgų išsiskyrimo metų.

Mačiau, kaip Lietuvai atgavus nepriklausomybę senelė atsitiesė - ant nieko nepyko, tik džiaugėsi laisve. Ir visada gyrė rusų tautybės žmones, kurie ne vienam lietuviui Sibire padėjo išgyventi. Neseniai mama parašė atsiminimų knygą, kuri leido į jos gyvenimą pažvelgti iš kitos perspektyvos - kaip jautėsi vaikas šioje tragiškoje sumaištyje. Verkiau skaitydama, kaip senelė, jau galėjusi palaikyti ryšį su vaikais, atsiuntė mamai lėlę, kurią pasiuvo iš senos antklodės, kitų medžiagų, kurias ten galėjo turėti...

Mano mama mokė vaikus lietuvių kalbos, literatūros ir mus užkrėtė meile lietuvių klasikų poezijai. Mums buvo natūralu, kad mamai mokiniai rūpėjo ne mažiau nei mes su broliu. Nepamenu, kad būtume pavydėję. Ir brolis pasirinko pedagogo profesiją, jis - istorikas.

Kaip Jūs suvokiate pilietiškumą? Kaip vertinate pilietiškiausio klaipėdiečio rinkimus?

Man pilietiškumas - tai atsakomybė ir įsipareigojimas tautos kultūrai, visuomenei. Negalėčiau gyventi ne Lietuvoje. Jau po keleto dienų svetur imu jaustis lyg tremtyje. Šie rinkimai? Manau, sąrašas galėtų nusitęsti iki šimto ar kelių. Bet akcija graži, įprasminanti Vasario 16-osios paminėjimą.