Ignas Kazakevičius: "Visa kūryba - nuolatinis karas"

- Svajonės rimtos ir žaismingos: žaidžiu net rimtuose dalykuose. Kurti meną - tai gyventi juo. Na, o realiame gyvenime menas atsiranda ir ir sukeičiant reiškinių prasmes, perstumiant daiktus iš jiems įprastos vietos, į tokias kuriose jie atskleidžia tai ką tu nori matyti...

Pavyzdžiui man visai patiktų turėti žąsų fermą, kurioje lakstytų išpuoselėtos žąsys su kaspinėliais po kaklu, kurių plunksnomis galėčiau rašyti savo straipsnius ir kitus memuarus, kuriems medžiagos iki tol manau atsiras.

Vila pavadinta "Vaizdu į kaimą" man visai patiktų. Tik žinoma reikėtų sumodeliuoti aplinką. T. y. reikės sumodeliuoti aplinką taip, jog taptų nuolatiniu įkvėpimo šaltiniu. Juk nelakstysi paskui lakštingalas po krūmus idant giesmė jų širdį paglostytų. Tuo tikslu krūmuose galima išvedžioti įgarsinimo, įrašymo aparatūrą - ir liesis po kaimus ulbėjimas paukštelių arba paklydusios porelės dūsavimai. Romantiška .... Vėliau galima išleisti specialų CD - pavyzdžiui "Pakrūmių godojimai".

- Esate naminių gyvulių mylėtojas, norėtumėte gyventi kaime?

- Kodėl gi ne. Dažnai užsimerkęs pafantazuoju apie peizažą su karvėmis. Ir būtinai karvės. Nes kaimiškas peizažas be karvės ne peizažas.

- Esate nepataisomas svajotojas. O realiame gyvenime be darbo turite kokių tik širdžiai mielų užsiėmimų?

- Neturiu jokio hobi. Nekolekcionuoju nieko, nes nenoriu prisisirišti prie daiktų. Veikiausiai mano hobis ir gyvenimo poreikiai yra vienas ir tas pats - kurti meną, generuoti jo pateikimo procesą. Sukurti meninį projektą, jo formą, plačiau išplėtoti idėją, siūlyti prie jos prisijungti kitiems - tai yra objektyvu. Nes rinkdamas menininkus savo projektan iš esmės renki sau bendraminčius arba vienaip ar kitaip iš skirtingų kampų, skirtingais požiūriais tą pačią mintį papildančius žmones. Taip susisieja menas ir realybė.

- Tikite tuo, ką darote?

- Reikia tikėti. Jeigu kuri meną, reikia tikėti žymiai daugiau kartų nei kuriant pvz. pramoninę produkciją, nes menas turi ir nepamatuojamų parametrų. Gali apskaičiuoti tik idėjos pateikimo efektą, kuris remiasi į konkrečias daiktines formas. Tačiau sklaidos į žmonių širdis apskaičiuoti neįmanoma. Reikia tikėti kad juos paveiksi. Kai įtiki tuo, ką darai, lengviau dirbasi. Blogiausiu atveju liks tik vienas tikintis - tu pats. Tai nėra taip blogai. Nes vienu laimingu žmogumi, kuris kitiems nekelia problemų, pasaulyje atsiranda daugiau.

- Menininkų namų direktoriaus draugai - menininkai ar kitų specialybių žmonės?  Ar menininkas gali būti draugu? T.y. ne kad tavo draugas yra menininkas, tačiau nauju draugu taptų menininkas. Atsakymas labai panašus į - ar moteris gali būti vyro draugė? Tik draugė?

Gali. Taip retai nutinka, tačiau pasitaiko. Man pasisekė. Džiaugiuosi galėdamas idėjomis dalintis ir į bendrą kūrybą įtraukti žinomą grafikę ir aksesuarų dizainerę Jūratę Rekevičiūtę.

- Kokius projektus vykdėte drauge?

- Jūratė pagelbėjo stambiausiame mano sukurtame projekte - tarptautinėje XII Vilniaus tapybos trienalėje. Tai stambiausias tapybai skirtas projektas Pabaltijyje, turintis gilias tradicijas. Vyktsta kas treji metai. Mano, kaip kuratoriaus darbas buvo gerai pateikti gerą idėją, kuri pritrauktų žiūrovą, suburti komandą šiems tikslams realizuoti.

- Kur pristatėte projektą?

- Jis buvo pristatytas Vilniaus Šiuolaikinio meno centre, apie kurio erdvę svajoja bemaž visi Lietuvos menininkai, pradedant studentais, baigiant pripažintais tapybos asais.

Taigi, kurti gali nebūtinai tupėdamas Vilniuje. Svarbiausia nepasiduoti rutinai. Sekti informaciją, pa laikyti reikiama gyvenimo tempą, bendrauti, bendrauti, bendrauti, ieškoti, ieškoti, ieškoti.

- Jūsų gyvenimo moto?

- "Atrasti arba nutiesti kelius". Šio principo stengiuosi laikytis administruodamas ir kurdamas menininkų namuose. Norėčiau kad jie taptų visaverčiu Klaipėdos kultūros - meno importo - eksporto uostu. Tam reikia dirbti, dirbti, dirbti, ir nešvaistyti laiko veltui.