Ignas Kazakevičius: "Labiau nei meilę vertinu kūrybinę partnerystę"

Pozuodamas nuotraukai su vėliava metaforiškai suvokiau, ką gi aš čia veikiu. Klaipėdos vėliava yra burės, o aš bandau jas pripūsti. Svarbiausia - navigacija, kad ant uolų neužneštų, nes kultūra ir menas yra tokie reliatyvūs dalykai, kurių nei pasversi, nei išmatuosi.

Ką veiki šioje įstaigoje, kurią pavadinai Pegaso arklidėmis?

Arklidės buvo vietoje dirbtuvių prieš šimtą metų. Jose buvo kinkomi darbiniai arkliai. Stengiuosi suformuoti šiuolaikinės kultūros bendravimo taisykles, bent jau mūsų erdvėje, kad ji būtų nuolatos besikeičianti, iš savęs auganti kaip daugiametis augalas. Norisi į tą sodą įtraukti ir miesto žmones, ir menininkus, kurie padėtų prižiūrėti tą eksperimentinį daržą.

O kaip kitos Klaipėdos erdvės?

Tie, kurie kuria viešąsias erdves, mąsto daugiau apie jų sutvarkymą ir funkciją. Kad būtų patogi ir lengvai estetiška, kad nesipjautų tarpusavyje šviestuvai, suoliukai ir grindinio danga. Mūsų miesto erdvės turi tvarkingo biuro įvaizdį. Bet ar jos gražios? Grožį lemia ne atskirų detalių architektonika. Pavyzdžiui, originalus kinetinis objektas ir šalia jo zujantys riedutininkai, neužkabinantys originalioje skulptūrinių želdinių lapijoje įsikūrusius žvirblius lesinančios senutės.

Bendruomenės jausmas yra kažkuo panašus į tropinių miškų ardus: kažkur auga orchidėjos, kažkur kurmis knisa medžio šaknį. Negaliu pasakyti, kodėl to nėra. Gal netoleruojami labai drąsūs sprendimai? Eksperimentai, išeinantys už tikrovės ribų.

Galime remtis nebent užsienio patirtimi, bet vėl bus kontrargumentuojama, kad čia ne Venecija ir ne Bilbao. Kad yra senasis miesto paveldas. Na, o tas mūsų paveldas yra tradicinis, ir jei laikysimės tik schemos, tai visur turėsime daug nelygaus, netašyto grindinio, kuriuo vaikštant tenka žiūrėti sau po kojom. Ir nebematai miesto.

"Rimtiems santykiams su moterimis nėra laiko. Visas gyvenimas suteka čia, į tą meno kultūrą. Aš manau, kad gyvenime svarbu ne tradicija pamatuoti dalykai, o tai, kas išties yra šalia", - sako Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktorius.

Kad atrastum drąsų sprendimą, reikia sugaišti daug laiko, žiūrėti, kaip žmonės migruoja viešose erdvėse, gal net statyti maketus, žiūrėti, ar patiko. Tai juodas darbas, reikia labai daug, kantriai ir iš idėjos dirbti, bet tada padarytum stebuklą, traukiantį žmones ir iš kitur. O tas stebuklas gali būti ir labai nedidelis...

Gal senstu ar persisotinau, bet nematau mūsų miestelyje jaunų talentingų menininkų.

Ir aš nematau nė vieno perspektyvaus. Mieste dailės akademijos padalinys rengia dizainerius. Miestas ypatingas, bet nėra sąlygų importuoti menininkus, "užkabinti" keleriems metams. Tegul išvyksta, bet palieka sukurtą produktą, kažkiek stumteli procesą, užveda kitus. Jeigu būtų daugiau dirbtuvių projektams realizuoti, menas mieste taptų matomas. Nematau nieko blogo, kad Vilhelmo Čepinskio orkestras plaukia po Klaipėdos vėliava. Krepšinio komandos prisiperka legionierių, ir niekas neieško nei rasinių, nei politinių priekabių. Sportas suvienija, o kultūra, kaip visada, eina iš paskos.

Pats esi surengęs tapybos parodų.

Tai mano biografijos priešaušris. Tuo metu daug rašiau apie meną, turėjau autoritetų tapybos srityje, tad ir pačiam magėjo pabandyti. Idant būtum originalus, reikia daug darbo ir žinių, tobulinti techniką. Laiko neturiu, tad pretenzijos natūraliai baigėsi.

Tau neatrodo, kad švaistomės žodžiu "menas"? Antai buvo eksponuojamos italų menininko P. Manzzoni skardinės, ant kurių buvo užrašyta "Autentiškas menininko šūdas", jūsų centre buvo kuriamos skulptūros iš mėsos, kuri dvokė.

Galima teigti, kad P. Manzzoni šūdas padėjo nedideliame Danijos Herningo mieste pastatyti du didelius šiuolaikino meno centrus. Aš ten buvau ir viską pats mačiau - naujasis meno centras HEART yra tikrai įspūdingas ir architektūra, ir eksponavimo galimybėmis. Tai panašu į būsimą Klaipėdos kultūros fabriką. Dėka šio šūdo ir gero "piaro" Herningas ir jo P. Manzzoni kolekcija žinomi visame pasaulyje. Jis šaipėsi iš menininko ir jo kūrybos sureikšminimo. Na, o mūsų "mėsos" - išbandymas jauniems uostamiesčio menininkams. Dirbant su jaunaisiais autoriais visada kyla daug emocijų, nesinori jų spausti. Ne daug kas ryžtasi atviram eksperimentui.

Kas tave stumia į priekį?

Galimybė realizuoti idėjas. Tie meniniai projektai padeda bendrauti neįprasta kalba, atrandi bendraminčių. Be abejo, kalbamės su kolegomis ir apie kasdienius dalykus: žiniasklaidą, pinigus, mokesčius, o kūrybinė kalba generuoja kitokį požiūrį į tuos pačius kasdienius reiškinius, kad ir į bulvių kainą. Mano tikslas, kaip jau minėjau, - meno tvermės dėsnis, savitos kultūrinės-meninės leksikos sukūrimas.

Asmeninis gyvenimas tau ne toks svarbus?

Šiaip tai nelabai. Veikiausiai mano asmeninis gyvenimas yra "meninis-socialinis projektas", kurio medžiaga esu aš pats.

Gal savo gyvenimą vertėtų patikėti sutvarkyti moteriai? Šiandien, atrodo, neturi net šuns, kurį galėtum apsikabinti.

Rimtiems santykiams su moterimis nėra laiko. Visas gyvenimas suteka čia, į tą meno kultūrą. Aš manau, kad gyvenime svarbu ne tradicija pamatuoti dalykai, o tai, kas išties yra šalia. Aš labiau vertinu kūrybinę partnerystę nei meilę ar emocijas. Gal skamba naiviai ar kvailai... Bet kol kas man neaktualu apsikabinti, įsikabinti, išmesti inkarą.

Esi palaidūnas?

Toks ir palaidūnas, jei daugiausiai laiko praleidžiu susikoncentravęs į kūrybos procesą, sekdamas, fiksuodamas gal ir nereikšmingus dalykus, kurie gali paaiškinti tų menų radimosi, kaitos, reikalingumo priežastis. Anksčiau aš vydavausi miražą, kol išmokau pastebėti ženklus. Labai padėjo pokalbiai su Algiu Kliševičiumi, kurio man dabar labai trūksta. Kol lipdavau pas jį į aštuntą aukštą, pusė eterio šiukšlių nubyrėdavo. Darydavome visokius dizainus, plakatus, kartais dirbdavome per naktis. Išmokau paprasčiau žiūrėti į rimtus dalykus.

Esi įdomiai pasakęs, kad estetinė patirtis ir palaima neturi nieko bendra su seksualiniais troškimais. Kurią moterį iš senųjų meistrų drobių pakviestum vakarienės?

Tikrovėje tokių idealių būtybių nebūna, tai optinė iliuzija. Erotinį jaudulį kelia tai, ką gali paliesti akimis, o paskui ir kitomis juslėmis. Bet atrodo, kad aš kasdien vakarieniauju su tūkstančiais pavidalų ir chimerų.

Kokios tavo geriausios atostogos?

Man smagiausia, kai galiu išvažiuot į užsienio parodas, festivalius. Šįkart važiuosiu į Venecijos ir Maskvos bienales. Per atostogas atsipalaiduoji, galva lengviau priima informaciją. Jos nebetraktuoji darbine prasme, maždaug, ką galėtum padaryti su tuo kūriniu. Stebi ir mėgaujiesi.