Henrikas Žižys: "Dabar - mažų klubų laikas"

Jeigu per tris mėnesius klubinės muzikos vakarėliai neįsibėgėja, tai jau nieko ir nesitikėk. O su tokia muzika, kokia skamba "Roxy", reikia bent metus palaukti. Specifinis produktas reikalauja kantrybės.

Koks buvo pirmasis jūsų organizuotas pramogų projektas?

Tikriausiai "fanierkė" - diskoteka Medienos kombinato kultūros klube. Tai buvo 1980-aisiais, tad šiemet - solidus jubiliejus. Prieš tai, aišku, buvo vakarėlių Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultete, bet "fanierkėje" įsikūrėme kaip savarankiškas subjektas. Atrodo, kaip kultūros klubo būrelis - tokia buvo tais laikais įmanoma juridinė forma, - šypsosi. - Vadybos žinių tuomet nebuvo, bet turėjome įsivaizdavimą... Man asmeniškai tai apskritai buvo labiau saviraiška nei darbas, tačiau taip jau susiklostė, kad pradėjau iš jos gyventi ir nenustoju iki šiol.

Kaip jus, jaunus novatorius, įsileido į įmonės klubą?

Suorganizavome parodomąjį renginį, nūdienos terminais tariant, prezentaciją. Po darbo valandų ar perpiet atėjo įmonės valdžia su direktoriumi Justinu Pocevičiumi priešakyje, susėdo, o mes pradėjome diskoteką. Didžėjai pagrojo muziką; rodėme kažką panašaus į šiuolaikines vaizdo projekcijas - visa mūsų kompanija buvo "prie technikos", tad prigalvojome visokių triukų su kino projektoriais, apšvietimu. Matyt, padarėme įspūdį, nes iniciatyva buvo sutikta palankiai. Sutarėme, kad įsipareigojame rengti šventes kolektyvui, o savaitgaliais galime organizuoti diskotekas visiems.

Beje, dar prieš tai, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, buvo bandymų daryti diskotekas miesto kavinėse, tačiau kavinių ir restoranų tresto vadovams pasirodė, kad užtenka įprastų vokalinių instrumentinių ansamblių. Po kurio laiko prasidėjo pokyčiai, bet mes jau buvome suleidę šaknis "fanierkėje". Ji nustojo gyvuoti tik apie 1989-uosius, tikraisiais "perestrojkos" metais. Daryti diskotekas salėje tapo nebeįdomu.

Šitaip gimė pramogų centro "Pas Albertą" modelis?

Klaipėdos kultūros rūmų direktorės Aidos Pečeliūnienės iniciatyva pastate Sukilėlių gatvėje atsirado baras, šokių salė, pirmasis šalyje boulingas, "chill out" tipo salytė. Tai buvo bendra idėja, tuomet iš pradinės "fanierkės" kompanijos mūsų buvo likę 3-4 žmonės. Sugalvojome pavadinimą. Alberto persona - tarsi S. Becketto "Belaukiant Godo", - juokiasi. - Pamenu, atvažiuodavo koncertuoti Vytautas Kernagis, po renginio susėdę juokaudavome: "Tai ar prieis tas Albertas, ar vis dėlto per daug pasikėlęs?"

Viskas čia vyko gana smagiai, bet 1992-ieji apskritai buvo juodžiausias naktinio gyvenimo etapas. Viešpatavo nevaldomas chuliganizmas ir džiunglių įstatymai. Didžėjus grodavo po pultu pasidėjęs plaktuką, pasitaikė, kad į jį skriedavo indai, taurės ir buteliai. Traumų man nėra tekę patirti, bet pamojuoti plaktuku pasitaikė. Matyt, efektingai mojavau - užteko tik šito, - juokiasi. - Jeigu pradžioje "Pas Albertą" buvo meno trupinėlių, ilgainiui jie ištirpo komercijoje.

Tais metais dar buvome surengę didelį renginį "Žalgirio" sporto rūmuose - kitos didelės salės mieste nebuvo. Jis vadinosi "Action Techno Beat". Pareklamuoti renginį padėjo Gintaras Vaičekauskas, tuomet dirbęs "Vakarų eksprese". Žinia pasiekė Vilnių, ir Lietuvos radijo balsas Darius Užkuraitis paanonsavo renginį savo laidoje. "Visi hauso, technomuzikos, repo ir breiko mėgėjai - jeigu tokių yra, - dumkit į Klaipėdą", - tąsyk ironizavo jis. Bet žmonių susirinko apie 3000. Šiame vakarėlyje grojo Arnas Klivečka, "Sonic Boom boy", dabartinis Seimo narys šiaulietis Laimonas Dinius, tais laikais kūręs labai įdomią elektroninę muziką. Tai buvo, ko gero, pirmasis reivas Lietuvoje.

Iki šiol turiu šio renginio vaizdo įrašą, ir jis visai neblogai atrodo, ypač į akis krenta publikos entuziazmas, siautulys. Žmonių buvo daugybė. Kai nuo lubų pradėjo lašėti, pagalvojome, gal salės stogas įtrūko, o iš tikro tai buvo kondensavęsis prakaitas...

Pamažu artėjo "Prieplaukos" laimės valanda?

Taip, sumaniau alternatyvą susiklosčiusiai situacijai. Su bendraminčiais svarstėme, kad naujoje nepriklausomoje teritorijoje tikriausiai pavyktų atsikratyti bereikalingos prabangos ir drauge komercijos. Ir iš tikrųjų, kai pradėjome, pasikeitimas buvo akivaizdus - pakito tiek publika, tiek nuotaikos, dingo beribė agresija, nors, žinoma, ekstremalių situacijų pasitaikydavo.

Sandėlius, kuriuose buvo įkurtas klubas, tuo metu valdė geranoriška organizacija klubas "Budys" - jie prižiūrėjo jachtų uostelį ir Piliavietės teritoriją. Kai įėjome - buvo siaubas, teko kuopti pastatus dvi savaites. Pamenu, buvo šiltas pavasaris, tad jau tvarkydamiesi lauke grodavome muziką, darydavome pramogines akcijas... O vasarą įsibėgėjo tikroji veikla. Rengėme lietuviškų grupių koncertus, meno akcijas ir parodas, alternatyvios mados festivalius. Kadangi turėjome patirties, viskas gana greitai pasiekė gerą profesinį lygį ir sulaukė populiarumo, kuris nuvilnijo per visą šalį.

Susibendravome su užsieniečiais. Per buvusius Klaipėdos gyventojus vokiečius pavyko užmegzti kontaktus su Vokietijos muzikantais ir didžėjais, paskui atvažiavo entuziastai olandai, kurie tais laikais apkeliavo visas posocialistines respublikas. Su jais užsimezgė labai šilti santykiai, tad vėliau ir patys važiavome groti į Utrechtą, Amsterdamą. Ten visu tempu karaliavo hausas, plokštelės. O mes grodavome iš juostelių "Elfos" magnetofonais, patobulintais taip, kad žinovai jais galėjo daryti stebuklus... Interneto dar neturėjome, tad su užsieniu bendraudavome telefonu ir paprastais laiškais.

Prasidėjus privatizacijai "Prieplauką" teko uždaryti. Po to rengiau diskotekas dabartinės Koncertų salės pastate. Čia skambėjo nemažai naujovių, pavyzdžiui, anuomet visai negirdėtas dramenbeisas. Vėliau konsultavau ir talkinau atidarant kitus pramogų klubus. Įkūriau renginių organizavimo ir techninio aptarnavimo įmone, su ja teko organizuoti daugelį didelių masinių miesto renginių.

Tiek metų paskyręs elektroninės muzikos propagavimui, grįžote prie roko.

Man įdomu konkrečius darbus daryti konkrečiais etapais. Dabar "Roxy" klube grojame kitokią muziką, tačiau tai nereiškia, kad domiuosi tik ja. Gitarinė muzika man buvo priimtina visada. Šiuo metu klube planuojame retrospektyvinių renginių ciklą, kuris padėtų giliau pažvelgti į XX a. dešimtmečių muziką bei stilistiką. Galbūt apsisuko kažkoks didelis ratas? Gal turiu progą naujai padaryti tai, ko kadaise nepadariau?

Svajojote būti rokeriu?

Ne, bet vienu metu svajojau tapti renginių vedėju ir gana sėkmingai pradėjau šią karjerą. Pakviestas režisieriaus Vytenio Pauliukaičio, sudalyvavau keliuose renginiuose Vilniuje, kuriuos filmavo televizija. Tada reikėjo rinktis - išvažiuoti iš Klaipėdos ar ne. Pasirinkau likti.

Klaipėda ilgą laiką buvo pirmaujanti progresyvių pramoginių renginių ir gerų didžėjų požiūriu. Vadinamoji "fanierkė" dar 1984 metais sąjunginiame diskoklubų konkurse pateko į geriausių Tarybų sąjungos diskotekų penketuką, kuriame puikavosi klubai iš Maskvos, Leningrado, Rygos ir Sverdlovsko. Buvome apdovanoti kelione į Bulgariją. Lietuvos didžėjų programų konkursuose ir festivaliuose iki pat 1997 metų mūsų komanda ir Klaipėdos didžėjai laimėdavo pirmąsias vietas. Tačiau Vilniui ekonomiškai smarkiai pralenkus kitus Lietuvos miestus, situacija pradėjo keistis. Kultūrinių bei pramoginių įvykių koncentracija ir žiniasklaidos dėmesys persikėlė į sostinę. Gaila, bet Vilniaus "spindesys" užgožė Klaipėdos potencialą, vietines galimybes ir vietinius įvykius.

Kokių sąlygų, be materialių, reikia populiariam klubui atsirasi?

Reikia jausti tendencijas, turėti asmeninį santykį su klubo idėja. Mano galva, dabar - mažų kompaktiškų klubų laikas. Juose ir keliasdešimt žmonių sudaro pilnumo įspūdį, kurį mėgsta šiuolaikiniai klubinėtojai. Klubas turi turėti savo išskirtinumą, turėti viziją ir atlikti tam tikrą misiją. Mano nuomone, klubui daugiau galimybių suteiktų kultūrinės įstaigos statusas. Tačiau kol kas ši veikla vertinama išimtinai kaip komercinė, besiremianti prekybos svaigiaisiais gėrimais licencija. Jeigu įstatymas leistų klubams pasirinkti komercinės ar kultūros įstaigos statusą ir, atsižvelgiant į tai, formuluotų reikalavimus, klubas galėtų atlikti ir kitokią misiją.