Gražina Juodytė: "Arba dėlioji šlepetes, arba gyveni"

Tai - vienas iš daugelio aktyvaus ir spalvingo Gražinos gyvenimo kaleidoskopo raštų. Entuziazmo, idėjų ir polėkio nestokojanti moteris viena svarbiausių savo gyvenimo varomųjų jėgų vadina impulsus. Tuos, kurie paskatino įsigyti būtent šiuos, o ne kitus paveikslus, ilgainiui tarsi suaugusius su jos namų sienomis. Tuos, kurie skatina vidury nakties internete ieškotis daugiau informacijos apie ką tik žiūrėtą filmą, domėtis, kas paskatino patikusios knygos autorių ją parašyti ir, žinoma, tuos, kurie kviečia į kelią.

Kelionės - kaip ir tapyba - viena didžiausių spaudos žurnalistės aistrų. Ji rasdavo įvairių būdų įveikti sovietmečiu gniaužtų ribotas mobilumo galimybes. Ir neslepia, kad šios patirtys anksti atvėrė akis į prieštaringą sovietinę realybę. Tačiau, kaip dažnai pasitaiko, tikrieji atradimai laukė savo valandos visai šalia. Pernai už savo istorinių apybraižų knygą "Klaipėdos akvarelės", brandintą kelerius metus, žurnalistė pelnė prestižinį Lietuvos žurnalistų sąjungos teikiamą Vinco Kudirkos apdovanojimą.

Kuri aplankyta vieta jums padarė didžiausią įspūdį?

Manau, gyvenant reikia kuo daugiau pamatyti. Netgi kelionė iki Melnragės pėstute aplinkai atidžiam smalsuoliui gali suteikti labai daug, nors nieko nekainuos. Mano atveju kelionės tapo ir itin svarbių atradimų vieta.

Kad su valstybe kažkas yra negerai, labai materialiai suvokiau, kai vieną žiemą dviem savaitėm nuvykau į Sibirą. Ten lietuviai tiesė kelius, buvęs bendraklasis dirbo garažo viršininku. Vienas bičiulis paragino: "Grįžusi parašyk taip, kad žmonės nebijotų tremties." Iš tiesų tam neprireikė jokių pastangų, nes lietuviai ten buvo puikiai įsikūrę: statė namus, buvo užsiveisę kiaulių fermą, šiltnamius, įsigudrino auginti ir bulves.

Važiuodama įsivaizdavau Šiaurės baisybes, tad prisipirkau tuomet deficitinių citrusinių vaisių, o pirma, ką nuvykus šeimininkai man pasiūlė, buvo apelsinai... Į galvą atėjo disidentiška mintis - kaip suvaldyti šitokias platybes, sėdint Maskvoje? Kažkas turi būti kitaip. Vėliau dažnai prisimindavau šį staiga aplankiusį suvokimą.

Tais pačiais metais, kai svečiavausi Sibire, buvau lankiusis Šiaurės Korėjoje. Kai sibiriečiai tai sužinojo, teiravosi, kas man pasirodė įspūdingiau? Atsakiau, jog Sibiras - nes ši sistema bei santvarka man pažįstama ir viską suvokiu savo kailiu... Svečios šalys gali būti labai egzotiškos ir įdomios. Bet, mano nuomone, giliau domėtis reikia savo kraštu. Pernai ekskursijos į Ventos regioninį parką metu, žvalgydamasi po įspūdingą peizažą, pasakiau - kas visi dubajai, egiptai ir marokai kartu sudėjus, kai čia turime savą, artimą ir išjaustą grožį?

Daugelį metų gimtojoje Klaipėdoje dirbate žurnaliste, o savo publikacijų ciklo ir knygos "Klaipėdos akvarelės" dėka tapote gyvuoju miesto simboliu ir neformalia ambasadore. Ar nesibaigiančiose diskusijose apie miesto grožį ir patrauklumą, provincialumą ir atvirumą išgirstate ką naujo, o gal - tik senų kaip pasaulis ginčų aidą?

Sovietmečiu niekas su visuomene per daug nediskutuodavo: nugriaudavo vertingus pastatus, pastatydavo niekalus ir nesisielojo. Klaipėdoje gyveno suvažiavėliai iš Lietuvos ir visos plačiosios tėvynės. Puikiai prisimenu anų laikų miestą, pilką ir niūrų. Atmintin įsirėžė kvapai ir pojūčiai: kerzinių batų smarvė, paišini ir suodini žmonės, autobusais važiavę iš fabrikų.

Klaipėda keistis pradėjo Alfonso Žalio laikais: ne veltui visi jam gieda ditirambus. Kuriantis fakultetams, Klaipėdoje pradėjo burtis visai kita publika, ir studijų bei darbo Vilniuje metais namo parvažiuodavau jau kaip į patrauklų civilizuotą miestą.

Kita vertus, pradėjau rašyti "Akvareles" manydama, jog Klaipėdą kiaurai pažįstu. Ir įsitikinau - nė velnio. Žmonės slėpė praeitį, "mėlyną" kraują, ir tik visai neseniai paaiškėjo, kad tave sovietmečiui nebūdingomis manieromis žavėdavusi mokytoja buvo dvarininkaitė. Kilmingų, inteligentiškų žmonių būta daug, tik visa tai buvo giliai užslėpta, atvėrus kelią proletarinės kultūros klestėjimui.

Neslėpsiu - kai grįžau iš Vilniaus, man prireikė trejų metų adaptuotis Klaipėdoje: trūko įvairovės, bohemos, per kurią tais laikais ateidavo ir žinios, ir pasaulio suvokimas. Dabar esu įsitikinusi, kad provincijos pasaulyje nėra, juolab informacinių technologijų laikais. Provincija esi tik tu pats, jeigu nieko nedarai ir niekuo nesidomi.

Tačiau naujovių įvairovė turėtų atverti platesnes galimybes ne tik asmeniui, bet ir miestui.

Miestas yra organizmas, kuriame susipina ekonominiai, politiniai bei įvairūs asmeniniai interesai. Jeigu jie skambėtų unisonu, mieste būtų galima labai daug ką padaryti. Bet tokia vienybė vargu ar įmanoma, o nuo priverstinio gausios bendruomenės sutelkimo vienam tikslui netoli iki totalitarizmo... Svarbūs ir tokie veiksniai, kaip išsilavinimas ir skoniai, kurių įvairovė nepalieka absoliučios santarvės galimybių. Pažiūrėkime, paveldosaugininkai mojuoja kardais: jiems skauda širdį, jie nori išsaugoti praeities ženklus, o didysis verslas žiūri savęs - susikirtimo neišvengsi. O šiaip jau nenorėčiau, kad Klaipėda virstų stiklainių miestu.

Esate emancipuota, savarankiška, plačių interesų. Ar dėl tokių savybių ir gyvenimo būdo yra tekę pasijusti balta varna?

Ne, neteko. Tiesa, kompleksų turėjau dėl to, kad mano asmeninis gyvenimas susiklostė kitaip nei įsivaizdavau. Tačiau gyvenime sutikau žmonių, kurie paskatino į situaciją pažvelgti kitu kampu. Stažuotės Danijoje metu gyvenau pas žurnalistę Lisbet. Viena kitai išsipasakojome. Ji buvo išsiskyrusi ir augino du vaikus, aš pasakiau, kad man šito patirti neteko. Lisbet pasakė: "Santuoka - sudėtingas dalykas, kuris nebūtinai susiklosto taip, kaip įsivaizduoji. Kita vertus, ar tu būtum tu, jeigu turėtum šeimą? Ar tokiu atveju mums pasitaikytų proga susitikti?" Kai išviriau cepelinų, pakviečiau ją grybauti, ko danai nedaro, Lisbet buvo priblokšta, o jos patirtis taip pat praturtino mane. Šiuo metu visiškai nesielvartauju dėl to, kad esu viena. Nuo gyvenimo kaifuoju.

Puikiai suprantu tuos, kuriems sėkmingos karjeros, įdomaus gyvenimo ir išnaudotų perspektyvų atveju buvę bičiuliai prikaišioja: "Tu tai pasikėlei..." Žmogus iš tiesų atsiduria kitame lygmenyje: ne materialinių dalykų ar vadinamojo elito, bet interesų. Natūraliai nebeįdomu bendrauti su tuo, su kuriuo kadaise linksmai žaisdavai smėlio dėžėje arba kasdavai "sekretus".

Esate darbomanė ar hedonistė?

Man patinka posakis: "Arba tu dėlioji šlepetes, arba gyveni." Todėl per daug nesisieloju, kai ant grindų matyti dulkių. Gali pasirinkti - arba susitvarkyti, arba nueiti į koncertą.

Darbas man labai svarbus: jis man atstoja šeimą, atiduodu jam daug energijos. Bet tam tikru požiūriu esu ir hedonistė: mėgstu gerai pavalgyti, mėgstu skanius gėrimus.

Labai žaviuosi žmonėmis, sugebančiais nuosekliai ir kryptingai gilintis į vieną pasirinktą sritį, tačiau pati greit perdegu. Įžvelgiu didelę spragą, kad esu miesto vaikas, nepažįstantis paukščių giesmių, bet gerai pasistengusi jų galėčiau pramokti, - juokiasi. - Atvirai prisipažįstu, kad Biblija netapo mano gyvenimo knyga, kurioje rasčiau atsakymus į visus gyvenimo klausimus. Kita vertus, tokia man tapo Akselio Miuntės "Knyga apie San Mikelę", kurią skaitau nuo 23 - iejų.

Ar gyvenimas turi prasmę? Kokią jame regite savo misiją?

Kartais dėl prasmės suabejoju. Apie misiją susimąsčiau palaidojusi mamą, kuri užaugino mane ir suteikė man viską, ką tik sugebėjo. Galvojau, turbūt mamos misija buvo mane užauginti, o mano misija - ją išlydėti... Kai atsirado "Akvarelės", pamaniau - gal štai ji, mano misija. Visada norėjau parašyti tokią knygą, kaip "San Mikelė" - kad ji bent penketui žmonių taptų kelrode. Tikiuosi, kad "Akvarelės" po šimto metų bus reikalingos - bent jau istorijos specialistams. Svarstau, gal misija laukia manęs savanorystėje - kalbu apie "Vilties bėgimą", darbą su onkologiniais ligoniais. Kol gyveni, misija gali susiformuoti bet kada.