Gintautas Misiukevičius: "Didžiausias turtas - knygos, pianinas ir draugai"

Visus metus vyksta festivaliai, beveik kas antrą savaitę mokytojai su vaikais vyksta į tarptautinius konkursus, o pavasarį jų būna daugiausia. Tik ką išleidome į konkursą Vokietijoje mūsų vieną nuostabiausių jaunųjų smuikininkių Eglę Urbonavičiūtę, gimnazijoje vieši ir bendrus dailės projektus su mokiniais kuria studentai iš Švedijos.

Ar neapmaudu, kad jūsų auklėtiniai išvyksta į užsienio muzikos akademijas ir ateityje jų talentai tarps svetimoje padangėje?

Mūsų paskirtis - paruošti vaiką profesionaliam muzikavimui, o kur jį nublokš likimas, - dievai žino. Viliuosi, ir mano vidinis balsas sako, kad kai kurie, pasimokę svetur, sugrįš į Lietuvą. Vaikai ateina, pasikalbame apie tai. Po studijų Danijos Karališkojoje muzikos akademijoje grįžo Karolis Kolakauskas, o pianistas Tomas Daukantas, gyvenantis Šveicarijoje, ir pianistas Edmundas Lapėnas, kuris mokosi pas vieną garsiausių Oslo profesorių, labai dažnai atvyksta koncertuoti pas mus.

Praėjusiais metais išleidome kompaktinę mūsų mokinių plokštelę, o savo rėmėjams rotariečiams padėkojome koncertu, į kurį pasikvietėme studijuojančius užsienyje.

Šį pavasarį ketiname išleisti didesnę knygą - albumą su mokinių piešiniais, pristatysiantį mūsų gimnaziją.

O jums pačiam, choro dirigentui, arčiau širdies turbūt yra muzika, ne dailė?

Kaip vadovui, artima viena ir kita. Daugelį metų gimnazijoje, chorinio dirigavimo klasėje, dirbau mokytoju, vėliau kolegos paragino dalyvauti konkurse direktoriaus pareigoms eiti. Jėzau, koks buvo rimtas konkursas, nenorėčiau dar kada nors kokiame dalyvauti. Paradoksas, bet iš pradžių man net buvo lengviau dirbti negu dabar. Kuo toliau, tuo daugiau atsakomybės. Ne kartą pagalvojau: viskas, baigiu, užtenka. Buvo daugybė įvykių ir sunkių akimirkų. Net kalbėta, kad tokių gimnazijų nereikia, jos valstybei per brangios. Visaip įrodinėjom, kad geriausia, kai vaikas po vienu stogu baigia dvylika klasių ir įgyja gerą meninį išsilavinimą. Tokias mokyklas Lietuvoje ant pirštų suskaičiuosi.

Atvirai pasakysiu, ne tik sunkiuoju laiku norėjau pabėgti, nėra paprasta vadovauti 141 mokytojui, o iš viso pas mus dirba per 200 žmonių.

Nedrausmingi tie mokytojai?

Menininkai iš tiesų labai jautrūs, ir kiekvienas turi savo nuomonę, ir kiekvienas nori, kad ja būtų vadovaujamasi. Kartais būna kūrybingų, bet nelabai gyvenimiškų minčių. Kai dirbau mokytoju, atrodydavo, kodėl valdžia nedaro to ar kito, o kai atsisėdi į tą kėdę, truputėlį kitaip viskas atrodo. Ne dėl fanaberijų, tiesiog turi laikytis įstatymų, potvarkių, esi suvaržytas.

Koks direktorius yra žmogus? Gal kolegos apie jus ko nežino?

Žino, kad mėgstu gamtą, žvejoti savaitgaliais. Daug tų žuvų buvo, bet nešiojuos portfelyje vieną nuotrauką - Meksikoje sugautą marliną, kurį sužvejot visą gyvenimą svajojo Hemingvėjus. Aš tik įstengiau nusipirkt žvejybos galimybę, o jeigu dar ir norėtum marliną suvalgyti viešbutyje, - turėtum vėl mokėti.

Daugiausia kelionių turbūt būta su "Aukuro" choru?

Dainuoju baritonu, man labai smagu atsijungt nuo visų vadybinių pareigų ir pavažinėt po visą margą pasaulį.

Choras - tai darbas ir prakilnus bendravimas, yra daug senbuvių, ir mes kaip šeima dalinamės vargais ir džiaugsmais. Švenčiame visų gimtadienius ir didžiąsias šventes. Mes dar esam Klaipėdos koncertų salės kolektyvas - ir vėl daugybė koncertų, įsipareigojimų, ir vėl esame spraudžiami į rėmus...

Ar būna kaip tam Petriukui, kuris nenori eiti į mokyklą, nes jį vaikai vėl stumdys ir pravardžiuos, bet negali, nes yra jos direktorius?

Aišku, būna dienų, kai nieko nesinori, tik gulėti lovoje ir skaityti. Prisiverti, ateini, o paskui įsitrauki. Iš prigimties kiekvienas esame tinginys. Prisipažinsiu, man dažnai tenka kovoti su savim, kad prisiversčiau padaryti darbą, ne tokį įdomų...

Pastebėjau, jūsų mokiniai jaučiasi ypatingi. Kaip kuriate tą kūrybinę oazę gimnazijoje?

Tai yra savaime susikuriantys dalykai, nes vaikai sėdi, rašo matematikos pamokoje, o kai piešia, dainuoja, diriguoja, kūryba suteikia laisvės. Gabus vaikas gali realizuot, kas jam gamtos įdėta.

Yra labai gerų mokytojų, bendravimas su stipriomis asmenybėmis ir suteikia komforto, gražių proveržių. Kūrybos proceso neįmanoma suplanuoti, pažaboti. Todėl ta mokykla ir yra tokia gyva, nueikit į bet kurią klasę - kiek spontaniškumo, judėjimo, degimo...

Jūsų pedagogai neužsisėda vaikėzų dėl netradicinės išvaizdos?

Jauni maištauja, šokiruoja - veriasi auskarus, šiaušia skiauteres. Nieko čia bloga. Ar gali daug bartis, jeigu užkluptas už kampo rūkantis vaikinas sako, kad tėvai jam leidžia? Bet yra dalykų, apie kuriuos kalbamės: negalima daužyt paveikslų, laužyti daiktų. Paprastai griauti įninka naujokai, išlupa tualetinį popierių ar vazelinu ištepa rankenas, paišo ant sienų. Juos sudrausmina patys vaikai.

Su tėveliais paprasta sutarti, nes vaiką į meno mokyklą turėtų leisti "maloniai priplaukę"?

Atvirai pasakius, tėvai, atvedę vaiką į Menų gimnaziją, nelabai galvoja, kur jį atiduoda. Nežino, kad baigęs ją nebūtinai bus menininkas. Mūsų mokiniai tampa buhalteriais ir vadybininkais, net kunigais. Gediminas Jaunius, profesionaliai pūtęs saksofoną, ir dabar grojantis, įstojo į Kunigų seminariją, o dabar yra televizijos žvaigždė.

Kas jūsų asmenybei darė stipriausią įtaką?

Tėveliai pasistatė namą ant ežero kranto Strazdų kaime - ties Dzūkijos ir Suvalkijos riba. Augome penki vaikai, buvo tokie laikai, kai už darbo metus kolūkyje duodavo 10 rublių ir maišą javų. Tai apie aukštas materijas daug negalvojom. Mane auklėjo suvalkietė teta Petrutė Olskienė. Buvo griežta, bet ne šykšti, labai geras žmogus. Davė viską, ko man reikėjo. Tais tarybiniais laikais turėjo savo verslą, kepė tortus; sakyčiau, ji buvo menininkė. Kaip juos puošdavo! Padarydavo 20-30 atspalvių trupinėlius ir jais išbarstydavo piešinį ant torto: ąžuolo lapą, drugį, tulpę. Gulbei ant torto ranka darydavo kiekvieną plunksnelę... Sėdėdavau ir stebėdavausi.

Teta nuvedė mane į Marijampolės muzikos mokyklą, į berniukų chorą "Varpelis", kuriam vadovavo Perelšteinas, Uzėla - vieni garsiausių chorvedžių. Teta lėmė mano pasirinkimą muzikuoti, ir dėl jo nesigailiu.

Muziko ranka nežudo, tad medžioklė jums atrodo per žiaurus užsiėmimas. Kokie vyriški žaidimai jus traukia?

Daugelis muzikantų - geri sportininkai, turiu galvoje ir savo muziką brolį Romą, kuris buvo ir geras alpinistas, ir krepšininkas. Aš nuo vaikystės turiu bėdos dėl iškrypusio stuburo. Dėl to nedarau nieko ekstremalaus, kaip antai mano draugas, važinėjantis vienračiu dviračiu ir dar su mažulyte dukra ant rankų. Žvejyba yra didžiausias pomėgis. Kas savaitę einu į pirtį Trilapio gatvėje, susirenka daug rusų tautybės žmonių, triukšminga linksma kompanija.

Ar su žmona Gražina, Menų fakulteto Muzikos teorijos ir istorijos katedros lektore, suvedė meilė muzikai? Esu pastebėjusi, kad muzikai itin reiklūs moteriai.

Įsižiūrėjau į jaunutę savo dėstytoją, negalėčiau nusakyti žodžiais, kuo ji mane patraukė. Jaunas gal buvau pavydus, o dabar esu žemiškas Mergelės ženklo atstovas, pedantas.

Vienas psichoanalitikas pasakė, kad vienas vyriškumo bruožų yra mylėti vaikus.

Nuo mažens auginau žmonos sūnų iš pirmosios santuokos. Jis buvo jautrus ir protingas vaikas, jam užtekdavo mano žodžio. Jeronimas irgi baigė chorinį dirigavimą, dirba Kauno muzikos akademijoje ir turi privačią firmą, organizuojančią bažnytinius renginius. Džiaugiamės, kad padovanojo mums anūkėlę.

Aš labai daug iš to gyvenimo ir nenoriu. Man lipimas per galvas, siekiant karjeros, yra svetimas. Džiugina visai paprasti, atrodytų, nereikšmingi dalykai. Pasisekė gražiai savaitgalį praleist, ir - gerai. Neturiu titaniškų tikslų. Liūdna, kai paskaitau laikraštyje apie baisius nusikaltimus, neįsivaizduojamą nužmogėjimą. Manau, menas atskleidžia žmogiškiausias savybes.

Girdėjau, jūs vienintelis iš Klaipėdos švietimo darbuotojų atsisakėte priedo prie algos.

Mane labiausiai "užknisa", kai pagarsinami tokie dalykai. Eina taupymo vajus, visur atleidžiami darbuotojai, o mūsų ir taip "nučiulptoje" gimnazijoje neįmanoma sutaupyt tų dešimties procentų, apie tai kalbėjome su steigėju. Buvo tik vienas laisvas etatas ir tas direktoriaus priedas. Man dabar tik lengviau, nesmagu buvo žinoti, kokią algą gauna mokytojas.

Kas jūsų didžiausias turtas?

Man užtenka to, ką turiu, ir netgi per daug. Malonu, kad su žmona valgom kartu, važiuojame į turgų apsipirkti, į parduotuvę (tiesa, to nemėgstu). Einame kartu į "Aukuro" repeticijas. Šiaip lankome jos ir mano gimines.

Svarbiausia - turime knygų, pianiną ir draugų. Teta man paliko namą, patarė jį parduoti, bet nedrįsau skirtis su vaikystės namais, dabar juose gyvena giminaičiai. Gal kada nors, kai nebedirbsiu, sugrįšiu į tuos namus...