Giedrius Savickas: "Reikia dirbti, o ne pezėti"

Kuo daugiau dirbi, tuo daugiau jėgų atsiranda. Įsisuka vidinis varikliukas. Noriu to laisvo laiko, bet nuo jo irgi pavargsti.

Turbūt sunku laidoje "Dar pažiūrėsim..." būti dar juokingesniam už išjuokiamų laidų vedėjus?

Aš nesistengiu būti juokingas, bet išeina visai linksmi etiudai, nes vaidinu ir kaifuoju su savo "chebra", su kuria gyvenime bendraujame. Gal todėl tas "draivas" ir atsiranda.

Ką teko padaryti, kad labiau įsijaustumėte į vaidmenį?

Nieko specialiai daryti nereikia. Pamatai žmogų, pagauni mintį, ir tada gali net nebūti panašus į jį iš veido, bet visi supranta, kas čia. Tiesiog spontaniškai improvizuoji. Tiesa, praėjusį kartą, kai neapšilęs išėjau į ringą vaidinti kovos, susuko kaklą...

Ar yra tokių laidų, iš kurių jūsiškėje "Dar pažiūrėsim..." šaipytis būtų šventvagiška?

Na, iš vaikų gelbėjimo ir paramos projektų. O šiaip yra pilna kitų laidų, iš kurių galima pasijuokti, ir tokių, iš kurių juokiesi pro ašaras.

"Dauguma mano draugų yra muzikantai, bet šiaip man nesvarbu, kuo žmogus domisi, kokią muziką klauso, man svarbu jis pats", - sako G. Savickas (kairėje). Nuotraukoje - su kolega aktoriumi Ramūnu Cicėnu.

Ar galima sakyti, kad gimtosios Klaipėdos vėjai įpūtė norą būti aktoriumi?

Šiaip Klaipėda man suteikė daug gerų impulsų. Tai geriausias miestas Lietuvoje, mielu noru jame gyvenčiau, tiesiog Vilniuje geresnės galimybės dirbti.

Vaikystėje daug laiko praleidau "Žilvičio" stovykloje, pradėjau ten vaidinti su Dainiumi Kazlausku; mane trejų metų paėmė į vaidinimą. Tai tėkmei niekada nesipriešinau.

Norėjau kažkada jūreiviu būti, kramtoma guma viliojo ir nuostabios merginos. Bet kol gyvenau Klaipėdoje, nepastebėdavau visų jos pliusų, neįvertinau jūros, senamiesčio ramybės ir jaukumo.

Aktorė Gabija Ryškuvienė sakė, kad jai reikia nugalėti pirminį pasišlykštėjimą, kai pamato save TV ekrane...

Būdavo... Kiekvienas žmogus, iš šono išgirdęs savo balsą, negali jo klausytis. Ir veidrodyje mes save matome visiškai kitokius. Bet kai pradedi dažnai save matyti ekrane, susitaikai. Aš į tai žiūriu daugiau kaip į atliktą darbą, o ne į save patį.

Koks vaidmuo jums būtų viršūnė, o koks - nuopuolis?

Nežinau tokių vaidmenų. Anksčiau buvo toks stereotipas, kad, tarkim, Hamletą suvaidinti privalai. Bet kiekvienas vaidmuo įdomus. Jeigu tu jį kankini, gimdai, jeigu juo tiki, vadinasi, jis geras! Jeigu įtikini žmogų, tai gali būti viskuo - nuo Otelo iki Buratino ar siaubo filmo veikėjo.

Ar nešokiruotų, jeigu tektų filmuotis sekso scenose?

O ko čia šokiruotis, jeigu tai gražiai pateikta? Man gražu žiūrėti, jeigu tai nevulgaru, estetiška, jeigu tai tikras menas. Gal mūsų Marijos žemė tokia šalis, kad krūties negalima rodyti iki 21 valandos; aš nesuprantu tokių dalykų. Ir pats galėčiau jaustis laisvai.

Ar turite pomėgių, nesusijusių su aktoryste, ir draugų iš kitų sferų?

Dauguma mano draugų yra muzikantai, bet šiaip man nesvarbu, kuo žmogus domisi, kokią muziką klauso, man svarbu jis pats. Jeigu įdomu bendrauti, nesvarbu profesija, ar jis morgo darbuotojas, ar statybininkas. Pats esu dirbęs statybininku vasarą Švedijoje, mielu noru atlikau šį darbą be jokių kompleksų, patiko įsijausti ir atitrūkti nuo kūrybinės veiklos.

Tiesiai neklausiu, su kuo gyvenate, bet antai poetas Aidas Marčėnas sakė, kad tik didelio talento moteris gali gyventi su poetu. Ar aktorius mažiau "paplaukęs"?

Aktoriai jautresni, o aš esu hiperjautrus žmogus. Bet su manimi gyventi galima; aš irgi galėčiau gyventi su moterimi, - juokiasi. - Ar ji turėtų vaikščioti ant pirštų galiukų? Būtų gražu. Supratimas, pagarba vienas kitam svarbiausia. Aš labai žemiškas žmogus, man patinka žemiški dalykai, paprasti, ir aš savęs nesureikšminu.

Tai reikštų, kad vaikštote nevalyvas, riaugėjate gerdamas alų, kaip anksčiau Bredas Pitas?

Iš tikro tai svaigalų aš visai nevartoju. Supratau, kad man jų nereikia. O šiaip visi turi trūkumų.

Be kokių dalykų jums būtų sunku išgyventi?

Man patinka viskas, kas yra tikra. Nemėgstu žmonių kiaulės akimis, kurie meluoja... Šiaip aš labai myliu žmones. Man patinka juos analizuoti, kaip ir patį save: kodėl man taip išeina, o ne kitaip.

Vakar, važiuodamas iš Baltarusijos, pagalvojau, kad viską gali sugadinti per vieną dieną. Viską. Gali nenueiti į darbą, prisigerti, kažkam paskambinti ir pasiųsti "ant trijų raidžių". Kita vertus, jeigu taip lengva greitai viską sugriauti, vadinasi, lengva ir viską sutvarkyti...

Oho. Ar sutinkate su mintimi, kad aktorius yra vaiduoklių viešbutis: vaidmenys jį paliks, ir atsivers tuštuma - vis apsimesdamas kuo kitu, nebegali jaustis savimi.

Kiekvienas turi savo problemų. Aš suvaidinau - ir išeinu. Aišku, būna, kai visiškai išsikrauni. O paskui vėl po truputį įsigyveni, įsigyveni į save. Man atrodo, kad reikia dirbti, o ne pezėti. Nes labai daug yra tų, kurie peza. Pas mus juk įprasta "šūdinti": tas š..., anas. Labai paprasta: kam nepatinka mūsų laida, gali perjungti kanalą. Sumala spektaklį į miltus; gerai, gerbiu tavo nuomonę, bet nereikia taip visko sureikšminti. Man tai juokinga.