Giedrė Zeicaitė: laimė ant šeimos ir dainos svarstyklių

Jaučiuosi prisisiurbusi Vakarų Europos muzikinės kultūros, tradicijų, pasiėmusi jų dainavimo manierą. Zalcburgo muzikos universitetas "Mozarteum" įskiepijo savitą Mocarto muzikos atlikimo stilių. Zalcburgiečiai pamišę dėl Mocarto, puikiai išmano klasikinę muziką, mėgsta operą. Tai įaugę jiems į kraują, muzikinės tradicijos ten labai gilios.

Kas, jūsų nuomone, labiausiai trukdo įsišaknyti muzikinei kultūrai Lietuvoje?

Mane labiausiai liūdina brukama samprata, kad muzikos "žvaigždutės" gali būti kepamos kaip blynai keptuvėje, kad viskas lengvai pasiekiama. Ši iliuzija daro labai stiprią įtaką jaunimui. Niekas nenori rimtai dirbti. Žemas muzikinis lygis, nuolat demonstruojamas per televiziją, smukdo mūsų muzikinę kultūrą, bukina klausytoją. Vakarų televizijoje neteko matyti tokio reiškinio.

Prestižiniame Zalcburgo muzikos universitete "Mozarteum" įgijote operos dainininkės magistro diplomą su pagyrimu. Dar studijuodama pelnėte tarptautinį pripažinimą, gastroliavote Europoje, JAV, Japonijoje. Kas jus sugrąžino į Lietuvą?

Šeimą buvau sukūrusi čia jau prieš išvažiuodama. Vyras gyveno ir dirbo Palangoje. O aš su vaiku, kuriam dabar jau 12 metų, studijavau klasikinį dainavimą paraleliai Lietuvos muzikos akademijoje ir Austrijoje bei Vokietijoje.

Suderinti šeimą ir karjerą ten - be galo sunku, beveik neįmanoma. Artisto gyvenimo tempas Vakaruose - nežmoniškas. Vieną dieną koncertas viename mieste, kitą dieną - kitame.

Taip, turėjau pasiūlymų pasilikti, tačiau nenorėjau likti emigrantė. Galbūt, jei būčiau viena, be šeimos, nebūčiau sugrįžusi. Tačiau pats likimas pakoregavo gyvenimą. Į pasaulį panoro ateiti antras vaikelis. Sulig jo gimimu grįžau į namus Palangoje.

Nesigailiu dėl savo sprendimo. Čia jaučiuosi geriausiai. Čia mano šaknys suleistos. Jūros visą laiką ilgėjausi... O kalnai mane slėgė.

Kaip dabar vertinate masinę emigraciją iš Lietuvos?

Gerai, kai jaunimas išvyksta tobulintis, semtis patirties, tačiau labai liūdna, kad Lietuva praranda daug talentų. Labai daug žmonių svetur nutautėja, nenori sugrįžti. Tačiau smerkti jų dėl to negali, nes Lietuvoje saviraiškos erdvė labai siaura - mažai scenų, muzikinių teatrų, honorarai juokingi.

Pati grįžote į Lietuvą prieš ketverius metus. Keista, kad gyvendama Palangoje iki šiol nedainuojate Klaipėdos muzikiniame teatre ir tik dabar Klaipėdos koncertų salėje pristatote pirmąjį savo rečitalį.

Būdama užsienyje atvykdavau koncertuoti festivalyje "Sugrįžimai", Vilniuje esu dainavusi Filharmonijoje, Rotušėje. Vilniečiai mane žino. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kvietė dainuoti operos "Don Žuanas" premjeroje, tačiau būtent tada gimė mano mažylis. Teko atsisakyti.

Aš - klaipėdietė. Čia gimiau, užaugau, baigiau S. Šimkaus konservatoriją. Tačiau surengti rečitalio jau sugrįžus Klaipėdą neteko. Kaip sakoma, savame krašte - sunkiausia.

Bandžiau pasirodyti Klaipėdos muzikiniame teatre, tačiau jie tikriausiai labai užsiėmę savo politine situacija. Nepavyko sudominti. Tad dabar linkstu kamerinio dainavimo kryptimi.

Esate kamerinio dainavimo profesionalė. Kuo dainavimas solo jus žavi? Kokie jo pranašumai ir trūkumai?

Kamerinis dainavimas man žavus savo intelektualine gelme, savo filosofija. Daina - tai poezija ir muzika viename. Ją atlikti reikia supratimo ir subtilumo.

Santykis su publika visai kitas. Kai esi viena su klausytojais - pati valdai situaciją, ne dirigentas, režisierius ar kas nors kitas. Tai įdomu.

Bėda, kad vienas dainininkas neegzistuoja. Man teko ilgai ieškoti partnerio, su kuriuo galėčiau koncertuoti. Labai sunku surasti žmogų, kuris klausytų dainininko, o ne soluotų. Su bendramoksle iš S. Šimkaus konservatorijos pianiste Audrone Juozauskaite jau buvome prisijaukinusios viena prie kitos, tačiau ji išvyko į Vilnių.

Visiškai atsitiktinai Klaipėdoje sutikau pianistę Editą Zizaitę. Tai buvo likimo dovana. Ji paragavusi tos pačios mokyklos kaip ir aš - stažavosi Zalcburgo universitete "Mocarteum", mėgsta dainas, romantinę vokiečių muziką. Pradėjome bendradarbiauti.

Prasitariau jai apie seną savo svajonę dainuoti Antonino Dvoržeko "Čigoniškas dainas", ji man pasiūlė sujungti jas su Johaneso Bramso muzika. Dar pasikvietėme aktorę Virginiją Kochanskytę, kad papuoštų mūsų programą literatūra.

Manau, kad ši programa, šiek tiek laužanti kamerinio dainavimo standartus, turėtų sudominti publiką.

Nuo praeitų metų rudens dėstote klasikinį dainavimą Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Matote kokias nors perspektyvas Klaipėdoje savo studentėms?

Pedagogine veikla verstis pradėjau dar Austrijoje. Ten studijuodama pragyvenau iš privačių dainavimo pamokų. Ten toks laisvalaikio užsiėmimas labai populiarus. Solidus žmogus turi namuose rojalį ir užsimano išmokti dainuoti. Arba jaunuolis, muzikuojantis kokiame nors estradiniame ansamblyje, nori pasitobulinti balsą. Profesoriai nepriima mokytis tokių dainininkų, todėl šie naudojasi studentų paslaugomis. Man visai neblogai sekėsi, nes man patinka, įdomu dirbti su balsais.

Žinau, kad Klaipėdoje mano studentėms bus sudėtinga, bet, manau, jeigu yra daug noro ir nežmoniškas užsispyrimas, - savo terpę jos atras. Noras mokytis dainavimo - svarbiausia. Dainavimas - tai gelmė, į kurią neri, ir galo nėra.

Ar įmanoma balsą išlavinti?

Įmanoma. Balsą, kaip ir klausą, - iki tam tikro lygio. Man teko toks išbandymas. Teko padirbėti su režisieriais, kurie visai nesimokė muzikos nei dainavimo, buvo net tokių, kurie visai nepataikė į toną. Ir palengva išlavėjo. Man tai buvo didelis atradimas. Pamačiau, ką galima padaryti iš balso.

Kaip pati saugote savo balsą?

Sunkokai man tai sekasi. Viena taisyklė - negalima peršalti. O aš labai mėgstu su šeima leisti laiką gamtoje, prie jūros, jodinėti žirgais. Kur ten neperšalsi...

Kita taisyklė, kurios laikytis man dar sunkiau - negalima dainuoti vakarėliuose. Aš esu kompanijos žmogus, mėgstu padainuoti, emocijos sukyla, norisi pakvailioti ir nusėda balsas... Beje, ir kalbėti garsiai negalima. Pasisekė mano vaikams - negaliu ant jų šaukti...