Giedrė Vaicekauskaitė: "Mano širdis priklauso jūrų liūtui"

Iš tikrųjų pusė mano gyvenimo prabėgo čia. Mums su sese Rūta pasisekė, kad patekome į muziejaus bičiulių klubą. Buvo fantastiška septyneto mergaičių kompanija, su jomis likome geros draugės, suvienytos begalinės meilės gyvūnams. Tik visas drauges be išimties traukia delfinai, o mane - jūrų liūtai, nes jie yra stichija, kur susipina meilė gyvūnui, šiek tiek baimės, iššūkiai ir supratimas, kad ne kiekvieną jie prisileidžia artyn.

Gal tėveliai jums neleido namie laikyti gyvūnėlio?

Gyvūnų turėjom kaip Nojaus arkoj: jūros vėžlių, papūgų, degu, jūrų kiaulyčių ir šunį. Tolerantiški tėvai niekada nebuvo prieš mūsų su sese sprendimus - patardami, pamokydami, mus palaikė. Visą laiką labai gerai mokėmės, ir tėvai neatidėliodami pildė mūsų norus, nors buvau problemiškas vaikas, gyvsidabris, visuomeniniška, turinti savo nepaneigiamą nuomonę. Tik dabar pradedu suprasti, kad ir kiti žmonės turi gerų pasiūlymų, - juokiasi.

- Ilgus metus skambinau fortepijonu, ir supratau, kad meniškos sielos żmogus nebūtinai turi būti bohemiškas, kažkur rūsy grojantis gitara pats sau ir gurkšnojantis ką stipresnio. Mokydamasi Vydūno vidurinėje mokykloje supratau, kad meno žmogus pirmiausia yra kultūros żmogus. Ten išsiugdžiau šeimos ir bendruomeniškumo jausmą. Šiaip esu negabi tiksliesiems mokslams, bet sesuo versdavo mane mokytis, liepdavo nepadaryti jai gėdos.

Atėjote ką tik dešimtukui išlaikiusi scenos kalbos egzaminą... Kodėl pasirinkote Klaipėdos universiteto Menų fakultete studijuoti lietuvių kalbą ir režisūrą?

Ateini į egzaminą, atiduodi visą save, ir negali tikėtis būti neįvertinta. Dalyvaudavau skaitovų konkursuose, rašiau esė, dažniausiai - apie senųjų vertybių praradimą. Esu gan konservatyvus žmogus, manau, kad svarbi pagarba kitam, ypač vyresniam žmogui, ir man patinka tie, kurie supranta, kada galima užpildyti erdvę savimi, reikštis, o kada tiesiog tylomis stebėti kitus. Būčiau stojusi į "gryną" režisūrą, bet mačiau, kad tam reikia talento, darbo neužtenka. Be to, reikia skirti laiko muziejui.

Studijos man turėtų praversti, ir scenos kalba - bendraujant ne tik su gyvūnais, su žmonėmis - taip pat. Muziejuje mes lankytojams pasakojame apie gyvūnus, o lietuvių kalbą mokėti turėtų kiekvienas sąmoningas żmogus.

Dar tik tris mėnesius dirbate trenere; prieš tai reikėjo prasimušti, įveikti kliūtis?

O, kokia buvo kova! Aš iš pirmo žvilgsnio susižavėjau treneriais, jie man atrodė supermenai, turintys gebėjimą kalbėtis su didžiuliais gyvūnais. Juk paprasta yra turėti draugą žmogų. Sekiodavau paskui Filipą Butkiną, stebėjau, kaip dirba, trukdydavau jam, zyziau, kad neleidžia man lįsti prie jūrų liūtų. Paskui Filipas išvyko į Saudo Arabiją, man pasakė, kad esu mergina, todėl tinku šerti gyvūnus, bet ne juos dresuoti. Valiau baseinus, atitirpdydavau šaldytą žuvį... Mano sesė jau rengė pasirodymus su delfinais, mačiau, kad to nusipelnė, bet žiauriai jai pavydėjau. Bet kai šalia yra toks gyvūnas kaip Šiaurės jūrų liūtas Piratas, apie kitus neįmanoma svajoti. Tada grįžo Filipas, ir patikėjo, kad maža mergaitė, kurią sunku suvaldyti, gali tapti trenere.

Ar jumis patikėjo Piratas? Aš meilę gyvūnui suprantu jutimiškai, maga jį myluoti, o jums tenka jausmus reikšti per atstumą?

Mes nebuvom visiškai svetimi, šerdavau jį, kai niekas nematydavo, su juo žaisdavom. Iš pradžių galvojau, kad viskas eisis lengvai: išeisiu į areną - ir visiems bus smagu. Tai lėtas, sunkus procesas - dirbti su mokytu gyvūnu, ir tūkstančius kartų mokiausi kiekvieno judesėlio, kaip mažas vaikas mokosi vaikščioti. Man labai patinka vanduo, galiu nert į baseiną, kai jame yra vos 8 laipsniai šilumos. Dar nemoku labai gerai plaukti, tik į dugną neneriu kaip kirvis ir nesikapstau šuniuku.

Aš neiškenčiu to atstumo: apkabinu jį, bučiuoju... Tai daugelį gąsdina. Nors Piratas labai gražus, labiausiai sužavėjo akys - jo sielos veidrodis. Niekada negalėtum atspėti, kaip pasielgs, jeigu neišmoktum skaityti iš tų akių. Jūrų liūtas nėra molis, iš kurio gali nulipdyti ką nori; jis turi savitą charakterį. Jeigu jam pasidarys nuobodu, jis arenoje nedarys nieko, todėl vis tenka jį kuo nors nustebinti.

Ar jums patinka per pasirodymus būti stebimai minios žmonių?

Man patinka pats kūrybos procesas, o rezultatas ne toks svarbus. Mielai pasakoju žmonėms apie gyvūnus, bet būna, kad erzina įkyrūs lankytojai. O arenoje fiasko patyriau ne kartą, dabar išmokau išsisukti iš situacijos. Būna akimirkų, kai savimi nusiviliu, nes labai patinka įvykdyti, ką užsibrėžiau.

Ką veikiate laisvalaikiu?

Labai myliu gyvenimą, draugų turiu daug, bet jie jau atprato man siūlyti "tūsus", nes man nepatinka šventės be tikslo, be turinio. Patinka krėsti nesąmones, bet - saikingai. Vieni mano draugai domisi fotografija, kiti - literatūra, trečias mokosi kinų kalbos, tai suėję turime apie ką kalbėtis. O su tais bernais man tragedija didžiausia... Yra vienas, kuris galbūt nėra tik paprastas draugas, bet negaliu vienodai savęs padalinti - jam ir Piratui.

Atrodote tvirta, atletiška.

Tai iš tėčio giminės paveldėta, visi mes ten tvirti. Nesu visiškai patenkinta savo išvaizda, bet neketinu aukotis ant grožio aukuro ir šlamšti salotos lapą, nes mylius save ir mėgstu juodąjį šokoladą. Nemanau, kad liekna būčiau laimingesnė. Piratui nesvarbu, ar sveriu 50 kg, ar 150, - juokiasi.

Apie ką pasvajojate?

Norėčiau aplankyti Australiją, Pietų Ameriką. Labai norėčiau kopti į kalnus, šokti parašiutu. Vieną dieną baikerių šventėje įsispoksojau į motociklus... Kai baigsiu pirmą kursą, pagalvosiu apie tai rimčiau.

Ar netradicinis užsiėmimas išmokė gyvenimo meno? Man regis, muziejuje dirba nepaprasti, fanatiškai savo darbui atsidavę žmonės.

Kartais nesiseka daugelis dalykų iškart. Man vienas žmogus teisingai pasakė, kad trenerio darbą įsivaizduoju idiliškai, kaip pasaulį, kuriame visi draugiški ir geri. Bet dabar kartais apninka niūrios mintys, kai vėl iš naujo reikia įrodinėt, ką aš galiu. Kolektyvas yra dar viena mano šeima, o jos žmogus nepasirenki. Tai nėra motiniška sterblė. Yra žmonių, kurie paklausia, ar pavalgiau, pasiūlo šilčiau apsirengti arba drauge pėsčiomis mišku grįžti namo, kartu ką nuveikti. Yra tokių, kurie pasako, kad man čia ne vieta, laiko pyktį širdy ar nuoskaudų. Neturiu tikslo susidraugauti su žmogumi, kuris to nenori, bet visus gerbiu, nes visi kuriame tą nuostabų jūrų muziejaus pasaulį.

Jūsų mokytojas Filipas sakė ne visada atlaikantis jūsų proveržius...

Jis yra sakęs, kad esame du priešai, susivieniję prieš trečią. Manau, turėjo galvoje tą abstraktų pasipriešinimą, kad būčiau trenere. Mūsų su Filipu amžiaus skirtumas gimdo nesusipratimų, o mano begalinis kalbėjimas išties turi erzinti: galiu nesustodama kalbėti apie Stanislavskį, jūrą, politiką, aistras, Dantę ar Šv. Augustino išpažinimus. Jos didenybė fantazija mane toli neša, ir tik maža jos dalis išeina laukan. Šiaip tai Filipas mielas, bet ne pati ramiausia asmenybė. Kai kartą jis man pasakė, kad esu niekam tikusi, jaučiausi ne tik kaip žemę pardavusi, bet ir šeimą... Bet gyvenime esti kur kas daugiau linksmų ir juokingų dalykų. Tarkime, mūsų, režisierių kursas, labai draugiškas. Mes nenusirašinėjame per egzaminus, bet telepatiškai skaitome vienas kito mintis...