Gediminas Milinis: "Jei visi giria, - esi nieko vertas"

"Mes patys nežinom, ko norim, ir elgiamės kaip visi, nesusimąstydami, kodėl jie taip elgiasi ir kodėl mes turime elgtis kaip tie visi, kurie nemąsto, kodėl elgiasi kaip visi."

Dirbate su "sunkiu kontingentu" - paaugliais. Jie visokiais būdais stengiasi išbandyti, ar suaugęs žmogus gali juos suprasti...

Kai gimė mano dukra Kotryna Ugnė, tapau kitas žmogus. Iš jos mokausi patiklumo, vaizduotės, pasaulio pažinimo ir suvokimo. Noriu tą nekaltą žvilgsnį perteikti savo mokiniams. Kas yra "tobulas Aš"? Iš laikraščių skiaučių suklijuotas žmogus. Kai nusiplėši šias skiautes, tavęs nebėra, lieka tik šiukšlių krūva. Mano idėja yra skatinti alternatyvų mąstymą, supratimą, kad žmogus nėra tobulas. Dėl to pasijuokiu ir iš savęs, ir iš savo mokinių.

Pats, matyt, irgi nuo mažumės teatre?

Išėjau po devynių klasių mokytis veterinarijos. Norėjau pjaustyti gyvuliukus, nes labai juos mylėjau. Kurį laiką buvau bedarbis ir "metalistas". Režisūrą nusprendžiau studijuoti, nes teatre neliko vaikinų. Beje, iš kurso nubyrėjo aštuoni bernai. Aš likau vienas.

Jūsų žmona taip pat režisierė?

Edita - mano kurso draugė. Jos plaukai tuomet buvo ilgi, ligi šlaunų. Plaukai daug pasako apie žmogų.

Paneikite, kad meilė trunka trejus metus.

Jaunystėje labai staigiai ir stipriai įsimylėdavau, bet greit ir praeidavo. Su žmona gyvename 15 metų, o meilė yra sutapusių aplinkybių emocinė išraiška. Daugiau nieko nepasakysiu.

Ar teatras keičia žmogaus elgesį, daro perversmą jo sieloje?

Kažin. Šiame teatre vaidino ir vagių. Gal mano vaikams teatras yra atgaiva, proga išsišnekėti, apeiga. Jie mato, kad nesu nei pinigų, nei pamokymų kalimo mašina. Man svarbiau ne režisūra, o kad vaikas išeitų žmogus. Ir spektaklis - ne dekoracijos ar drabužiai... Teatras yra vieta asmenybei tobulėti.

Kas jums pačiam yra teatras?

Saviugda. Štai parašiau scenarijų spektakliui "Apie ką galvoja mirusieji homo sapiens sapiens", bet modernaus spektaklio autorius nieko nereiškia; svarbiau, kas jame dalyvauja ir vyksta, kad žiūrovas būtų to spektaklio dalis. Mano režisūra - "žmogaus režisūra".

Ar būna, kad kūrybinė haliucinacija virsta realybe?

Pokalbiai su savimi ar vidinės vizijos netampa tikrove. Aš rašau vieną kūrinį po kito, ir žmonės man nereikalingi, kaip ir aš jiems. Rašydamas kuriu save, kuriu savo mąstymą.

Nejaučiate perdegimo sindromo? Galite išsinerti iš odos ir užsiauginti naują?

Kiekvieną pavasarį man iš tiesų neriasi rankų oda, kraujuoja delnai ir pirštai. Brolis juokiasi: "O, stigmos atsivėrė!" Paskui užauga "naujas kailis", ir tada galėčiau būti tobulas žudikas, nes gal pasikeičia mano pirštų atspaudai, - juokiasi.

Kas jus erzina?

Susierzinu sutikęs nemąstantį žmogų, nekultūringą, nejaučiantį jokios etikos.

Ką, be teatro, mėgstate gyvenime veikti?

Būti su dukra. Tai gyvenimo tikslas ir pilnatvė. Labai daug šnekamės, žaidžiame, dūkstame. Būdamas su vaikais aš praturtėju, tai man toks "asmenybinis kaifas".

Turbūt pats sau esate nenuspėjama asmenybė?

Aš gal nenuspėjamas kitiems. Šiaip suplanuoju viską iki smulkmenų, nes režisierius turi viską pastebėti, būti pasiruošęs nenumatytoms aplinkybėms, žaibiškai sukti smegenis. Studijuodamas apie režisieriaus pašaukimą rašiau atsiskaitomąjį darbą, tai net egzamino nereikėjo laikyti... - šypsosi.

Ir kokia "daržovė" tas pašaukimas?

Tu turi būti žmogus, kūrėjas, demiurgas, vaikas, trečias brolis, truputį baimės objektas, truputį rakštis.

Ar jaučiatės kuo nors nusivylęs?

Aš nelaimingas, kad Rusija kariauja su Gruzija, kad kryžiuočiai pakrikštijo Lietuvą, kad buvo inkvizicija. Jaudinuosi dėl neteisybės. Beje, man sakė, kad gyvenu trečią gyvenimą. Prieš tūkstantį metų buvau mokytojas, II pasaulinio karo metais - fašistas, o šis gyvenimas duotas, kad nuspręsčiau, kas esu iš tikrųjų. Po mirties nenorėčiau atgimti žmogumi.

Nemylit savęs?

Myliu! Kaip žmogų, kuris žino, ko siekia, ką gali, ko negali ir ko nedarys, nes nenorės.

Suprantu, kad esate dar jaunas žmogus, bet ar teko statyti spektaklį galvojant kaip "Dvylikos kėdžių" personažas Kisa Vorobjaninovas: "Dabar mus ilgai ir kantriai muš, o galbūt ir kojomis"?

Tai Pirandelo pjesė "Šeši personažai ieško autoriaus". Nieko gero nesitikėjau, bet žiūrovams ji patiko. Manau, tas patikimas - blogas dalykas. Man reikia protesto prieš mano sprendimą. Jeigu visi giria, - vadinasi, nieko vertas.