Garbaus amžiaus ekstremalai: užstrigę paauglystėje ar subrendę iššūkiams?

62 metų klaipėdietis Linas Malinovas, pravarde Dvarponis, Larencuose privatizavęs buvusį gyvulių supirkimo punktą, nenuilstančiomis pastangomis jame prikelia dar anksčiau buvusio dvaro atmosferą. Mėgsta žvejoti jūroje ir yra aktyvus motociklininkų klubo "Hellions" narys - po to, kai patyrė sunkią operaciją ir jam buvo įstatytas širdies vožtuvas.

Nuo to laiko, kai šešiolikmetis sėdote ant "Javos", pakeitėte ne vieną motociklą... Nesinori "išeiti į pensiją"?

Kai nebeužkelsiu kojos ant motociklo, važiuosiu dviračiu. Mano draugas 70-metis Arūnas Adomaitis, taip pat atlaikęs operaciją, nuskrido į Ameriką, išsinuomojo motociklą ir nuvažiavo 16 tūkstančių kilometrų. Ir aš apie tai pagalvoju.

Suaugęs su motociklu tarsi tampi vienu plieno lydiniu, kentauru. Yra kolegų, kurie taip myli motociklą, jog iššluostinėja jį dantų šepetėliu. Smagu būti "gaujos nariu", važiuoti su klubo nariais kolonoje, kur yra kapitonas, seržantas ir revizorius. Važiuoti - nežabota laisvė, bendravimas, jaunatviškumas, ekstremalūs potyriai išpučia tamsius sielos gaivalus. Jei ne šis gyvenimo būdas, ar būtume pamatę ant vieno kelmo išaugusias aštuoniolika eglių? Ar būtume aplankę tiek šalių? Ir žmonės, mus pamatę, džiaugiasi, merginos spiegia, bet - nusiimi šalmą, pamato, kad jau senas, ir nusvyra lūpų kampučiai... Visokių nuotykių būna. Kartą vaikinas paprašė leisti pavėžinti panelę, į kelią išlėkė stirna, ir jiedu apvirto.

Kitąkart važiavome į Liepoją pažiūrėti povandeninių laivų karo metu ten buvusiame uoste. Užlipę ant molo, išvydome gražią cerkvę, užėjome: kas persižegnojo, kas žvakutę uždegė. Visi juodai apsirengę, su geležėlėmis, kai kas - su ragais ant šalmo. Popas, vis dirsčiojęs per petį, mums išeinant švęstu vandeniu cerkvės kertes krapnojo lyg nuo nelabojo.

Žmonės jūsų prisibijo?

Tai filmuose baikeriai vaizduojami kaip banditai. O mes gal labiau esame savotiški klounai. Su mumis mėgsta fotografuotis vestuvininkai, tik panelės, sėdančios ant motociklų, juos kulniukais nubraižo...

Mūsų judėjimas kilo, kai po II pasaulinio karo buvusiems lakūnams atlyginimo nebemokėjo, išdalino po motociklą ir odinę striukę, ir jie plėšikavo kelyje...

Į klubą įstoti nelengva: kad užsitarnautumei baikerio liemenę, antpečius, skiriamąjį ženklą su numeriu, reikia dvejus metus važinėtis, o klubo nariai stebi, ar nepasišiukšlinai, ar nesi pašlemėkas. Tada balsuoja, ar priimti. Kas per žmogus, geriausiai išaiškėja iš to, kaip elgiasi, kai kaušteli.

Ką gero visuomenei esat nuveikę?

Mes vežiojame motociklais vaikų globos namų auklėtinius ir vaikučius, laukiančius širdies persodinimo operacijų, kuriuos tėvai atveža pailsėti į Kartenos vaikų širdies ir kraujagyslių centrą. Į Kryžių kalną nuvežėme ir pastatėme savo kryžių.

O kai jau tampi klubo nariu, atsiveria savita gyvenimo filosofija, žygiai. Laukiame pavasario, kai vėl būsime kelyje...

Flamenkas išlaisvino

57-erių metų Tamara Grudina, dirbanti "Lietuvos geležinkelių" bendrovės Klaipėdos filiale, prieš keletą metų atėjo į šokių klubą "Duende" ir išlaisvino savyje iki šiol užgniaužtus jausmus.

Ar jaunystėje nepatenkinote savo romantikos troškulio?

Visada norėjau kur nors dalyvauti, keliauti, bet paauglystėje buvau drovi, sukaustyta, savimi nepasitikinti. Būtinybė šokti subrendo, kai pajutau, kad mane pradėjo neįprastai veikti muzika, tada nuėjau į pramoginių šokių klubą. Dabar šoku flamenką, ir išsilaisvina visa, kas viduje buvo užgniaužta. Net atrandu atsakymus į klausimus, į kuriuos iki šiol negalėjau sau atsakyti.

Kaip galvojate, kodėl taip pasikeitėte?

Išmokau išreikšti save, suvaldyti kūną ir mintis. Aš ir darbe per naujametį vakarėlį kolegoms šokau - taigi tapau drąsesnė. Siela atsiveria per šokį. Kartais pakanka suvokti, kad tu sugebi daryti tai, apie ką tik svajoti galėjai. Nebešvaistau laiko klausydamasi pesimistiškų aimanų, kokia baisi ta senatvė. Galvoju ir apie mirtį, bet labiau filosofiškai, ne tragiškai: niekas nežino, kaip ten bus, kai pereisim į kitokią būtį. O šokti ketinu tol, kol galėsiu, ir labai norėčiau, kad Klaipėdoje atsirastų studija tiems, kurie nori save išrekšti dar laisviau, spontaniškiau, kūrybiškiau - kaip Izadora Dunkan.

"Laukiu skrydžio"

46-erių metų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro fagotininkas, koncertmeisteris Irmantas Pazdrazdys, dalyvaujantis daugybėje muzikos festivalių, jau trejus metus pilotuoja parasparnį su motoru.

Kodėl panorote kardinalių pokyčių?

Perrašinėdamas ranka rašytas natas į kompiuterį, pajutau, kad tai atsiliepia sveikatai, trinka kraujotaka. Man nepatinka uždaros sporto salės su treniruokliais, ir šiaip esu tinginys. Pamačiau kolegos, operos solisto Stanislavo Rezgevičiaus, sklandančio parasparniu,nuotraukas, ir susižavėjau, užsikabinau. Įdomiausia, jog nuo jaunystės jaučiu aukščio baimę, ir kai bandydamas ją įveikti, parke versdavausi sūpuoklių dėžėje žemyn galva, mane pykino.

Nesu didelis ekstremalas ir dažniausiai kylu nuo Smiltynės kopų pučiant 6 metrų per sekundę vėjui. Skridau ir 300 metrų aukštyje. Pavojingiausias yra sparno valdymas, jis gali užsiversti, tada turi skleisti parašiutą ir leistis. Kol kas esu fanatiškai pasinėręs į savo pomėgį ir laukiu palankaus oro, kaip tie jūreiviai laukia savo reiso.

Ar jis padeda pabėgti nuo rutinos?

Nuo rutinos nepabėgsi, bet jei būtum bambeklis, supanašėtum su kitais. Man įstrigo vieno žmogaus, atgavusio tėvo malūną ir jį restauravusio, pasakymas: "Reikėjo nugyventi 70 metų, kad atrasčiau savo pašaukimą ir galėčiau atsiskleisti."

Jogos pakylėta

46-erių metų Klaipėdos lopšelio - darželio "Bangelė" auklėtoja Vida Stauskienė keliasi penktą ryto ir daro jogos pratimus, kad atėjusi prie darželio vartelių būtų susikaupusi ir pasitempusi, ir kad nepyktų ant neklaužadų. Anksti keltis išmoko jogų meditacinėje stovykloje, kur mokėsi taisyklingai kvėpuoti ir dešimt dienų privalėjo nepratarti nė žodžio.

Taip ilgai tylėti - irgi "ekstremalus sportas"...

Tai beprotiškai sunku, bet išmeti iš savęs erzinančias smulkmenas, išgrynini dvasią, ir pagaliau pasijunti ramus, nebeleidi sau apie save blogai galvoti. Jautiesi jauna ir graži.

Jūs ne lankote jogą, dailės kursus, bet ir nušuoliuojate į sporto salę pažaisti krepšinio...

Jaunos merginos sportuoja, kad būtų gražios, aš - kad gaučiau energijos.

Kur investuojate tą energiją?

Bendraudama su vaikais vis galvoju, ką dar jiems galiu duoti: siuvau lėles, mezgiau, audžiau, demonstravome avangardines madas, mažuosius sudominau ekologija (jie darželyje rūšiuoja šiukšles), kartu su tėveliais Šernų girininkijoje pasodinome 300 juodalksnių, vešim maisto beglobiams gyvūnams... Beje, aš su draugais dar dalyvauju akcijoje "Darom!".

Tai altruizmas?

Nelaikau to altruizmu. Stengiuosi mažuose dalykuose atrasti prasmę, nes tada užmirštu, kad bijau pasenti.

Senti galima išradingai

Vilma Mažeikienė, psichologė psichoterapeutė:

Net ne kiekvienas dvidešimtmetis rizikuoja būti nesuprastas ir elgiasi nepaklusdamas įprastoms visuomenės normoms. Aš manau, kad ekstremalių užsiėmimų, naujų patirčių siekia išsilavinę, protingi žmonės, ir čia nėra nei infantilumo, nei desperacijos. Tik pas mus per daug laikomasi stereotipų, todėl daugelis įsivaizduoja, kad senti reikia oriai, su skarele ir lazdele. Problemų turi būtent tokie žmonės.

Daug geriau yra ryžtis pokyčiams negu sėdėti namuose ir graužtis dėl savo netikusio gyvenimo arba keikti valdžią ir rietis su kaimynais.

Po 40-ies gyvenimo metų moterys ir vyrai perkainoja vertybes. Supranta, jog kyla nebe į kalną, o leidžiasi įkalnėn, užtat paaštrėja suvokimas, kad reikia keisti gyvenimo būdą. Norisi laisvės, supurtymo, tad ir vaduojasi iš įsišaknijusių įpročių, elgsenos.

Vadinamieji brandūs ekstremalai ir jaunimui yra pranešimas, jog senti galima išradingai ir įdomiai.