Galina Piliušina: "Tuščias bendrabutis man nepatinka"

Gali gyventi 300, bet pernai turėjome 140 gyventojų. Tiesiog nėra tiek daug studentų.

Daugiausiai turime berniukų. Pernai buvome apgyvendinę tik trisdešimt mergaičių, o visi kiti - berniukai...

Prikrečia Jums šunybių?

Na, kaip čia pasakius... Susitvarkom! Būna, kad nori alaus išgerti... O mes kovojam, nes bendrabutyje vartoti alkoholį draudžiama. Šiuo atžvilgiu esame griežti.

Ir muziką garsiai paleidžia...

Taip, muzikinius centrus dabar visi turi, ir kartais atsuka garsą taip smarkiai, kad net kaimynai iš gretimo namo ateina skųstis.

Taisyklėse parašyta, kad studentai privalo grįžti į bendrabutį iki 24 valandos. Ir čia esate neperkalbami?

24 valandą mes uždarome bendrabutį - užsirakiname ir viskas, studentai žino, kad nebeįeis. Na, bet ketvirtadieniais visada vyksta studentų diskoteka, ir tądien leidžiame sugrįžti vėliau. O kaipgi galime neleisti? Jei eina į diskoteką - tada taip.

Tiesa, kad ir plakatų kabinti ant sienų nebeleidžiate?

Jeigu plakatai gražūs, tada galima. O jei ten merginos nuogos arba berniukai - žinote, yra ir tokių - tada jau... Tokių dalykų neturi būti.

Kaip sudrausminate nepaklusniuosius?

Susitariame gražiuoju. Jei reikia, pranešame tėvams.

Kartais į vaikinų kambarius būna baisu koją įkelti. Kaip priverčiate juos tvarkytis?

Mergaitės visos tvarkingos. O su vaikinais tena pavargti. Yra ir taip buvę: stoviu ir sakau - tvarkyk.

Ar Jums yra tekę nors vieną studentą pašalinti iš bendrabučio?

Teko. Su tuo studentu turėjome didelių rūpesčių, kartą būdamas girtas sulaužė duris... O šiaip tai yra kraštutiniai atvejai.

Studentai dažnai skundžiasi prastomis gyvenimo sąlygomis...

Nepasakyčiau, kad pas mus sąlygos blogos. Prieš mokslo metus darėme kosmetinį remontą. Pasitvarkome kasmet, visi aukštai yra suremontuoti. Aną dieną buvo atlikta patalpų dezinfekcija, prieš studentų atvykimą išnaikinome tarakonus...

Ar pritartumėte nuomonei, kad studentiško gyvenimo skonį pajusi tik gyvendamas bendrabutyje?

Gal ir taip. Man studentai dažnai sako, kad nenorėtų gyventi niekur kitur, bendrabutyje jiems - geriausia.

Man nepatinka, kai bendrabutį vadina "baraku". Aš tada sakau: "Ne, nesakyk taip, čia ne "barakas", čia - jūsų namai".

Ar Jūs būdama studentė gyvenote bendrabutyje?

Deja, negyvenau.

Iš kur Jūsų kabinete tiek daug gėlių?

Jos studentų. Paliko man, kad prižiūrėčiau per vasarą, tai aš ir laistau...

Kalbino Giedrė PETKEVIČIŪTĖ

"Kartą studentai mokykloje pakabino mano nuotrauką ir šalia užrašė: "Ieškomas nusikaltėlis...", - prisiminė A. Kiguolis

"Tik ir laukiu, kol studentai man ką nors iškrės..."

Klaipėdos verslo ir technologijų kolegijos laikinasis direktorius Artūras Kiguolis savo darbą dirba taip seniai, kad nė pats nebepamena. Pasirinktą kelią juokdamasis vadina likimo ironija, bet tuoj priduria, kad dėl nieko nesigaili.

Kodėl pasirinkote darbą mokykloje? Ar dėl to nesigailėjote?

Kada vyko privatizacija, turėjau apsispręsti, ar privatizuoti gabalą ūkio, ar elgtis padoriai ir dirbti toliau. Nors neturiu pedagoginio išsilavinimo, tačiau esu pedagogas. Neįsivaizduoju, kaip gyvenčiau kitokį gyvenimą. Ir visai nesigailiu, kad netapau dideliu verslininku.

Artėja rugsėjis, kokios nuotaikos?

Darbingos. Reikia sužiūrėti, kokie dėstytojai išėjo, kiek naujų ateis. Labai svarbu suburti kolektyvą - nuo to priklauso ir ugdymo kokybė.

Kiek studentų šiemet sulauksite?

Apie 900. Pusė vaikinų, pusė merginų. Dabar griežtos ribos tarp moteriškų ir vyriškų specialybių nebėra. Mergaitės stoja į statybos specialybes, vaikinai - į buhalteriją, administravimą.

Kaip tokį būrį suvaldote?

Būna, kad per stojimus su alaus buteliais ateina, tačiau tai greitai pasibaigia. Dabar jaunimas motyvuotas. Be to, jiems visada būna paaiškinta, kad visi bendrą darbą dirbam.

Bet eibių turbūt vis tiek iškrečia?

Aš tik ir laukiu tokio malonumo. Pamenu, kartą studentai rado mano dar nepražilusio nuotrauką ir pakabino mokykloje. O šalia užrašas: "Ieškomas nusikaltėlis. Atsargiai, gali būti ginkluotas". Smagiai visi prisijuokėm. Iš senesnių laikų, kai turėjau auklėjamąją grupę, atsimenu, kažkas pavogė kolegos šunį. Įtarimų šešėlis krito ant maniškių, mat grupėje daugiausiai chuliganų buvo. Tai aš jiems sakau, kad iki rytdienos šuo būtų pas mane. Ryte auklėtiniai net tris šunis atveda, tačiau visi ne tie...

Ar tenka tėvo vaidmenį atlikti - paauklėti, patarti, padėti?

Žinoma. Aš - tarsi galutinė instancija. Teko dėstytoją su studentu ir studentą su dėstytoju taikyti, aiškinti, kad žmonės turi priimti vieni kitus ir kartais nusileisti. Studentai neretai užsuka patarimo asmeniniais klausimais...

O kokią sunkiausią problemą teko spręsti?

Sunku kartą buvo dėstytoją su studentais sutaikyti. Ir vieni jaučiasi teisūs, ir kiti. O sunkiausia turbūt atleisti žmogų. Šią nemalonią procedūrą dažnai tenka užbaigti direktoriui. Tada tiesiog nerandu žodžių, ką pasakyti - kodėl jis, o ne kitas.

Išleidote ne vieną laidą. Ar dabartinis jaunimas labai pasikeitė?

Tūkstančius metų jaunajai kartai priekaištaujama dėl to ir ano. Ant vienos šukės archeologai rado užrašą - kiekvieną šimtmetį gimsta vis prastesni vaikai, bet užauga vis geresni tėvai. Aš manau, kad apie dabartinį jaunimą iš nagų ilgumo ar makiažo ryškumo spręsti negalima. Štai buvo pas mus tokia namų ūkio ekonomės specialybė. Mergaitėms reikėjo praktiką atlikti slaugos ligoninėje. Atėjo visos su makiažu, manikiūru. Pamačiusios, kokį darbą reiks dirbti, kitą dieną atėjo nusipraususios, nagus nusikarpiusios ir iš peties darbavosi.

Kokių savybių reikia norint vadovauti kolektyvui ir tokiam gausiam jaunimo būriui?

Negali būti piktas. Nors kartais tenka tokį suvaidinti. Nebijoti priimti į darbą protingesnius už save. O svarbiausia - gebėti suburti žmones darbui komandoje ir komandai.

Kalbino Indra DUOTAITĖ