Elena Savukynaitė ir Edgaras Savickis: akla meilė prie krūtinės neglaudžiant...

ELENA: Juk tai buvo jaunystė, fantastiškai kūrybingas laikas. Jautėmės labai įdomūs ir reikalingi. Žinoma, tą gyvenimo tarpsnį prisimename šviesiai. Ką ir kalbėti - jaučiame nostalgiją. Bet laiko rato nepasuksi atgal.

EDGARAS: Pantomima - mano meilė. Kiek bandau pabėgti, vis tiek sugrįžtu. Dabar vedu kursą, kuriame mokomės ir pantomimos. Pantomima juk toks žanras, kuris neturi dramaturgijos. Tai ir yra pagrindinė problema. Gal ir paradoksas, kad pantomima vis tiek egzistuoja. Ir ji kuriama tarsi iš nieko.

ELENA: Vadovaujant Modriui Tenisonui, spektaklio kūrėjai būdavome visi. Jis tik duodavo kryptį, o mes klaidžiodavome, pasukdami į takus ir takelius, kol išeidavome į vieškelį.

Iš laiko perspektyvos geriau matyti ir vertinti. Kas iš tų ieškojimų ir atradimų atgulė į vertybių skrynelę?

ELENA: Tuomet mums neatrodė, kad esame kažkokie dideli menininkai. Tik iš laiko perspektyvos ir tesuvokiau, kad buvome iš tiesų išradingi, gal net trisdešimčia metų užbėgę į priekį. O tą suprasti padėjo "Life" festivaliai. Esu dėkinga Rūtai Vanagaitei, kuri į juos kvietė. Stebėdama garsiausių Europos trupių spektaklius ir jų pateikimo formas, nustebau, kad jie tik dabar daro tai, ką mes jau buvome atradę prieš tris dešimtmečius.

O vertybių skrynelėje tikrai daug kas atidėta. Pasirausiu joje, ir ištraukiu ką nors įspūdinga. Tai taikau darbe su studentais. Juk mes pantomimos trupėje ne tik buvome mimai, bet ir filosofai, ir skulptoriai, ir keramikai, ir grafikai, nes eksperimentuodavome ir tose srityse. Visa tai davė ypatingos patirties, kurios nei pasversi, nei paskaičiuosi. Visa tai-menų sintezė, skatinanti kūrybinę mintį ir polėkį.

Dėstytojo darbe daug rutinos. Kas yra blykstelėjimai kasdienybėje?

EDGARAS: Man tokie blykstelėjimai yra tuomet, kai matau, jog studentas yra darbštus, jis viską, ką tu jam suteiki žinių pavidalu, sugeria. Tuomet man tikra šventė.

ELENA: Mane nuginkluoja žmonių gerumas. Kasdienybės rutina tarsi išsisklaido, kai dirbi su gabiu, talentingu žmogumi. Jame matai, kad tavo pastangos nenuėjo vėjais. Talentingas, gabus žmogus pajėgia priimti daugiau nei vidutinybė. Tuomet pamilsti jį akla meile. Ir daug ką gali atleisti.

Gal įvardintumėte savo buvusius studentus, kurie įsitvirtino gyvenime?

ELENA: Oi, tokių labai daug. Ir nebūtinai jie dirba teatruose. Bet jiems praverčia Menų fakultete įgytos žinios ir įgūdžiai.

EDGARAS: Aš savo studentams prisistatau taip: esu latvis, fašistas ir sadistas. Prie krūtinės nieko neglaustau. Jeigu mokosi, dirba, - išgyvens. Jeigu yra tinginys, - iškris mokslų nebaigęs. Tie, kurie išsilaiko, paskui būna dėkingi, nes studijos davė naudos. Buvę studentai sėkmingai dirba ir Vilniuje, ir Kelmėje, ir Kretingoje.

Jūsų dukra Kristina su Vytautu Šerėnu veda "Dviračio šou". Kaip vertinate jos vaidybą?

ELENA: Pirmiausia, tai džiaugiamės, kad ji, paauginusi dvynukes Justiną ir Gabiją, vėl pradėjo dirbti. Ir tas darbas nuolatinis. Iki dekretinių atostogų ji kelis vaidmenis turėjo Oskaro Koršunovo teatre.

Mes su Edgaru savo vaikams linkėjome būti kuo toliau nuo teatro. Atrodė, kad klausė. Kristina studijavo Krikščioniškoje kolegijoje vadybą, Henrikas universitete - fiziką. Bet, atėjus kažkokiems jų vidiniams lūžiams, ir vienas, ir kitas pareiškė, kad važiuoja mokytis aktorystės. Ir ne pas bet ką - pas Dalią Tamulevičiūtę. Henrikas dabar dirba Kauno dramos teatre. Kristina štai - televizijoje. Trečiasis sūnus, kuris žuvo, taip pat nuo mūsų profesijos netoli kur pabėgo - mokėsi operatorystės.

Ir Kristinoje, ir Henrike matau gabius aktorius su plačiu diapazonu. Būtų gaila, jei jis liktų nepanaudotas.

Kas Jums yra Klaipėda?

ELENA: Per 25 metus taip ir nepripratau prie nuolatinių vėjų. Man stinga gimtinės, Varėnos, pušynėlių, smėliuko. Edgarui gerai: jis prie jūros užaugęs, jis savoje stichijoje.

Kaip Jūs vienas kitą atradote?

EDGARAS: Susipažinome, kai aš dar dirbau Rygoje, paskui Elą atbėgau į Kauną, į Modrio Tenisono trupę. Taip ir nebešsiskyrėme. Elena buvo mano dėstytoja, dabar štai vėl - mano viršininkė.

Jau senokai Jūsų nebematome scenoje. Paskutinis spektaklis, kuriame Jus mačiau abudu, buvo Jūsų studento Kęstučio Žilinsko pastatyta "Žaidimo pabaiga", kuriame jūs atlikote nedidelius, bet įspūdingus vaidmenis.

ELENA: Tas įspūdingumas mums gerokai sveikatos kainavo. Ne juokas beveik pusantros valandos lindėti nedidelėje dėžėje, o paskui efektingai išlįsti. Bet tuos vaidmenis mes prisimename su nostalgija, kaip ir pantomimos trupę. Scenos trauka yra magiška. Ir ji išlieka net tuomet, kai jau manaisi įminęs visas scenos paslaptis.