Elena Paradies: "Kiekvieną dieną turiu prisiliesti prie muzikos..."

Oi, labai nenorėjau, labai. Bet mama reikalavo... Ji pradėjo mane mokyti, kai buvau penkerių.

Jūsų mama - taip pat muzikantė?

Ji skambino fortepijonu, bet pagal specialybę buvo gydytoja.

Kaip tapote vargonininke?

Iš pradžių mokiausi fortepiono specialybės - lankiau studiją, vėliau - Balio Dvariono muzikos mokyklą, J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, baigiau Konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos akademija). Po to mokiausi Nižnij Novgorodo konservatorijoje vargonų specialybės.

Manau, kad reikėtų pasakyti, kokios galimybės buvo tuomet Lietuvoje. Studijuoti vargonų specialybę buvo galima tik aukštojoje mokykloje ir tik kaip papildomą discipliną šalia kitos pasirinktos specialybės (mano atveju - fortepijono). Diplomus išduodavo, bet...

Atsargiai?

Taip.

Fortepijonas - konkreti specialybė, o vargonai... tik bažnyčioje arba koncertų salėje?

Taip, sovietinėje Lietuvoje nebuvo galimybės reikštis vargonininkams.

O dabar ar renkama vargonų klasė? Kas studijuoja?

Universiteto programoje vargonų disciplina yra privaloma pianistams. Kreipiasi ir chorvedžiai, norėdami susipažinti su šiuo instrumentu.

Tai paklausi specialybė?

Norinčiųjų visada yra.

Kodėl vargonai? Kas juose jus traukia?

Viskas... - atsako tik degančiomis akimis.

Dirbate Balsio menų gimnazijoje. Kuo išsiskira vaikai, pasirinkę groti vargonais?

Renkasi tie, kurie nori. Tik savo noru.

Ar nebūna taip: pasimoko, pasimoko ir pabėga, nebeištveria?

Taip atsitinka tam, kuris ateina per klaidą. Sugalvoja mokytis, o paskui pamato, kad tai ne jam. Gerai, jeigu greitai susipranta. Nes šis darbas reikalauja daug pastangų.

O kuo jos sugrįžta? Ką gauna vaikas, atidavęs tiek daug pastangų?

Čia galima labai labai ilgai pasakoti... - šypsosi pašnekovė. - Jei vaikas pasirenka muziką, jo ateitis pakankamai aiški. Bet ir tie, kurie, pasimokę muzikos, renkasi visai kitą specialybę, neliks abejingi muzikai ir apskritai menui. Šių žmonių akiratis neabejotinai platesnis nei tų, kurie muzikos nesimokė.

Ar galima muzikantą pažinti gatvėje? Na, iš inteligencijos...

Na, gatvėje gal ne...- juokiasi ponia Elena, - bet daugelyje sričių jis tikrai išsiskiria. Skiriasi jo supratimas apie įvairius dalykus.

Ką manote apie muzikinį lavinimą Lietuvoje?

Tai labai liūdna tema. Muzikinis išsilavinimas krito. Paskutiniu metu jaunimas renkasi labiau meterialias specialybes. Anksčiau per stojamuosius buvo didžiuliai konkursai, dabar tokio bumo nebėra. Dar prieš dešimt metų studentai stovėdavo prie universiteto durų nuo šeštos valandos ryto, kad gautų auditoriją groti. Dabar šitos problemos nebėra.

Ar studentai dabar kitokie?

Pasikeitė gyvenimo tempas - pasikeitė ir vaikai.

Mažiau pagarbos mokytojui?

Deja, pagarbos mokytojui dabar gerokai mažiau.

Ką muzika reiškia asmeniškai jums?

Tai mano gyvenimo būdas. Be muzikos jaučiuosi blogai. Kiekvieną dieną turiu prisiliesti prie instrumento...

Nuo gitaros iki marimbos

"Na, ką jūs, ką aš čia įdomaus papasakosiu, gal pakalbinkite ką nors kitą..." - kuklinosi Muzikinio teatro mušamųjų grupės koncertmeisteris Pranas Dovydaitis, kurio dėka Eduardo Balsio menų gimnazijoje atsirado afrikietiškoji marimba. Ponas Pranas vienas pirmųjų Lietuvoje įgijo mušamųjų instrumentų specialybę. Jis valdo veik visus įmanomus mušamuosius instrumentus.

Muzikiniame teatre grojate timpanais. Gimnazijoje vaikus mokote valdyti marimbą. Įdomu, nuo ko prasidėjo jūsų muzikinė karjera.

Buvau septintoje klasėje, kai išgirdau Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos ansamblį. Man taip patiko, kad nusprendžiau mokytis muzikos. Tuomet galvojau, kaip pasiekti tokį lygį, kaip tie muzikantai... Mane sužavėjo gitara. Jos tembras, techninės galimybės. Nusipirkau gitarą, pradėjau lankyti kursus Joniškyje.

Mūsų šeima buvo gana muzikali. Tėtis grojo smuiku, mama buvo viena aktyviausių giedotojų, aš dar iš klausos grojau akordeonu, brolis - armonika, tai niekas nestebino, kai stojau į Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą. Norėjau mokytis groti gitara, bet tuo metu gitaros specialybės nebuvo, ir man pasiūlė mušamuosius instrumentus. Taip tapau būgnininku. Baigęs Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą, stojau į Vilniaus konservatoriją (Lietuvos muzikos akademiją). Buvome pirmoji laida, įgijusi mušamųjų specialybę. Mokydamasis pradėjau dirbti, važinėjau iš Vilniaus į Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą.

O kaip atsiradote Klaipėdoje?

Baigęs akademiją buvau paskirtas dirbti Vilniaus filharmonijos simfoniniame orkestre, bet negavau bandrabučio, supykau, - nusijuokia, - ir išvažiavau į Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetus. Čia iškart skyrė bendrabutį. Vėliau perėjau dirbti į tuometinę Liaudies operą, dabartinį Klaipėdos muzikinį teatrą, kuriame dirbu iki šiol.

Ir mokote "balsiukus"...

Taip atsitiko, kad gimnazijoje atsirado toks vaikinukas, kuris labai norėjo išmokti groti būgnais. Nebuvo pedagogo, tai pakvietė mane. Jis labai noriai mokėsi. Dabar jis Amerikoje, Kanzaso universitete, studijuoja mušamųjų instrumentų specialybę doktorantūroje.

Papasakokite apie marimbą. Kas tai per daiktas?

Marimbos tėvynė yra Afrika. Tai daugiausiai klavišų turintis mušamasis melodinis instrumentas. Ja galima išgauti ne tik dinamiką, ritmą, bet ir melodiją. Čia gali išreikšti ir savo techninį pasirengimą, net ir mąstymą...

Iš kur šis instrumentas atsidaro pas jus?

Mes turėjome labai mažutį ksilofoną. Ne tik labai mažą, bet ir labai neskambų. Nepatogus išdėstymas, siauri tarpai tarp plokštelių, sunku pataikyti. Dabar jau atgyvena. Marimbą pamatėme ir išgirdome Vilniaus mušamųjų festivalyje. Reikėjo ir vaikus sudominti, kiek galima groti senu ksilofonu, kurio garsas primena beldimą į stalą. Kadangi mokykla neįstengė nupirkti instrumento, pagaminto garsioje firmoje, pats ryžausi ieškoti, kas galėtų pagaminti marimbą pigiau. Latvijoje suradau meistrą, gaminusį ksilofonus, ir pasiūliau pagaminti marimbą. Tai buvo pirmasis to meistro bandymas, todėl kilo daug problemų. Buvo sunku išgauti tikslų skambesį, sunkiai sekėsi suderinti plokšteles, bet bendromis jėgomis pavyko, - skėsteli rankomis pašnekovas.

Ar marimbą mėgsta vaikai?

Kai mes pirmą kartą juo pagrojome mokyklos koncerte, atsirado daug norinčių groti. Jis žavi maloniu garsu.

Kokie vaikai renkasi šį instrumentą?

Gyvam sidabrui marimba - pats tas. Reikia greitos reakcijos.

Esate pedagogas. Kaip elgiatės, kai mokiniui nesiseka?

(Susimąsto) Jei matau, kad nesiseka, bandau išsiaiškinti kodėl. Buvo toks moksleivis... turėjo absoliučią klausą ir verkdavo dėl to, kad tingi. Kartą įsišnekome apie automobilius, ir matau, kad jis apie juos nutuokia daugiau nei aš, nors ir šį tą išmanau, - šypteli. - Šiandien tas vaikas studijuoja automobilizmą. Dėl to džiaugiuosi. Kad atrado save. Kam kankintis, gadinti nervus sau ir kitiems? Muzikos turi mokytis tik tas, kuris be jos negali gyventi.

Neseniai grįžote iš konkurso. Koks tai buvo konkursas ir kaip jums sekėsi?

Kovo 17 dieną dalyvavome Juozo Pakalnio jaunųjų atlikėjų pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų konkurse. Mano moksleivis Sigitas Gailius laimėjo antrąją vietą, tuo abu labai džiaugiamės.