Elena Gaigalaitė: "Geriausius vaidmenis gavau po 60-mečio"

Elena Gaigalaitė: "Geriausius vaidmenis gavau po 60-mečio"

Man atrodo, kad tai graži tradicija - parodyti žmogui dėmesį, pagarbą, pasakyti gerą žodį. Žiūrovų per jubiliejus visada būdavo pilna salė. Juk kiekvienas aktorius turi savo gerbėjų, nesvarbu, kokius vaidmenis - didelius ar mažus - jis vaidina. Teatras išleisdavo leidinį apie aktorių. Taigi malonu. Ir kolektyvą tokios šventės labai vienija.

Nutraukti tradiciją galima labai greitai, o ją sukurti ne taip paprasta. Kiti teatrai tokios tradicijos neturėjo ir mums labai pavydėdavo.

Mūsų teatre taip pat buvo tradicija švęsti premjeras. Visi aktoriai vieni kitus sveikina su premjera. Ant grimo stalelio randi atviruką su gražiu linkėjimu ar taiklia fraze iš pjesės.

Tokios tradicijos buvo, kai buvo teatras - mūsų namai, kuriuose mes turėjome kur susirinkti. Ir dabar toje "čeburekinėje" (teatro administracijos pastatas Herkaus Manto gatvėje yra prie čeburekinės. - Aut. past.) kokiame kampelyje susibėgame, pasveikiname vieni kitus su gimtadieniais, pabendraujame.

Kuo, jūsų nuomone, Klaipėdos dramos teatras yra išskirtinis?

KALTIEJI. "Kas buvo, tas buvo, nieko nesigailiu, tik teatro man gaila. Miesto politikai jau seniai žinojo, kad teatras griūna, bet nieko nedarė, tik sukasi kažkokiose intrigose", - kaltina miesto vadovus E. Gaigalaitė.

Tuo, kad jame dirba geri žmonės. Geri vieni kitiems. Iš teatro dabar labai reikalaujama naujumo. Kas yra tas naujumas? Nauja, kad žmonės dabar atvirai pasakoja savo asmeninį gyvenimą. Moterys per televiziją pasakoja apie savo plastines operacijas. Anksčiau to nebuvo, dabar - yra. Ar tas naujumas labai jau didelis gėris? Aš nežinau.

Praeitais metais į Klaipėdos dramos teatrą atėjo būrys naujų aktorių - jaunoji karta su kitokiomis pažiūromis, mąstysena. Galbūt jie keičia ir kolektyvo tarpusavio santykius?

Kad jie, vargšai, kaip ir mes, neturi kur susirinkti, pabendrauti. Povilas Gaidys įtraukė juos visus vaidinti spektaklyje "Oskaras ir ponia Rožė" praktiškai dėl to, kad suteiktų jiems tą galimybę.

Negalima to sakyti, tačiau juk repetavome mūsų paramstytojo teatro salėje, sušalę, tarp dulkių, ten pat susigrūdę visus spektaklio daiktus. Buvome atsinešę virdulį, per pertraukas išsivirdavome karštos arbatos, kalbėdavomės. Saugome tą teatro šeimos dvasią ir kol kas ji vis dar yra, tačiau ar ilgai - nežinau.

Teatro situacija varo aktorius į didžiulę neviltį. Pažiūrėkite, Darius Meškauskas - Vilniuje, Vytautas Anužis, Vytautas Paukštė, Nelė Savičenko, Eglė Jackaitė - Vilniuje. Juos graibsto. Tai ką Vilniuje trūksta aktorių? Yra, tačiau Klaipėdos dramos teatro unikumas yra tai, kad jame dirbantys aktoriai turi suformuotus tvirtus aktorinio meno pagrindus.

Kaip dailėje pagrindas yra piešimas, kurio nemokėdamas niekuo nenustebinsi, taip teatre - aktoriaus vaidyba yra pagrindas. Žaidimai forma, forma ir dar kartą forma jau visiems nusibodo.

Išvardinote penkis klaipėdiečius aktorius, kurie Vilniuje graibstomi. Kaip manote, ar jie sugrįš į Klaipėdą?

O į kokį teatrą jie Vilniuje nueis? Pasakykite man, ar Vilniuje yra normalus teatras? Jaunimo teatras - baisus. Apleistas, kėdės susenusios, aktoriai kada ne kada susirenka. Oskaro Koršunovo, Mažasis teatras nuolatinės trupės juk neturi. Akademiniame dramos teatre irgi ne kas. Teatre turi būti režisierius, meno vadovas, nuolatinė iš kelių kartų aktorių sudaryta trupė. Klaipėdos dramos teatras vienintelis tai išlaikė.

Aktoriaus profesijos prigimtis klajokliška. Jis, kaip sportininkas, gali vaidinti bet kuriame teatre.

Ne. Tai ne teatras, jei kiekvienam spektakliui samdomi vis kiti aktoriai. Tokie projektai gali būti, tačiau aktoriui reikalinga bazė, iš kurios išėjęs jis gali sugrįžti.

Pažiūrėkite, kaip Jaunimo teatras skilo. Buvo jame tokia puiki aktorė Dalia Storyk. Išėjo, klajojo, klajojo, o kur ji dabar? Kristina Kazlauskaitė - tokia puiki aktorė! Nusivaidino televizijoje. Kas liko iš Remigijau Vilkaičio? Kultūros ministras...

Dabartinė Klaipėdos situacija man atrodo sveiku protu nesuvokiama. Aš nesuprantu miesto valdžios, kuri visiškai abejinga tam, kad Klaipėdoje dabar nėra nė vieno teatro. Dramos teatrą per porą mėnesių suramstė suramstė ir stovi, niekas nejuda. Ministrai pasikeitė - nieko gero nelauk.

Kiek Klaipėdoje per mėnesį įvyksta dramos spektaklių - 4, 5. Dieve dieve, kaip žiūrovai nuskriausti. Pažiūrėkite, kas darosi, kai rodome kokį spektaklį - salės sausakimšos. Klaipėdiečiai per tiek metų buvo pripratinti prie teatro, jiems jo reikia, o dabar priversti žiūrėti spektaklius visiškai tam nepritaikytoje Klaipėdos koncertų salėje, Žvejų rūmuose.

Tai jūs į Klaipėdos dramos teatro ateitį žvelgiate pesimistiškai?

Visiškai. Nematau jokios ateities. Mes, vyriausios kartos aktoriai, jau nevaidinsime savo teatro scenoje, bet jaunimo gaila. Darbo neturi, atlyginimai maži. Juk jie dirba puse etato, neturi nei kur kurti, nei savo grimo kambario.

O jūs kuo gyvenate? Prisiminimais apie teatrą? Kokia jūsų kasdienybė dabar?

Proza. Niekada į praeitį nesižvalgiau, net nuotraukų albumo neturiu, visos nuotraukos bet kaip sumestos.

Kas yra laikas? Anksčiau, atrodo, jis taip lėtai slinko, o dabar taip greitai bėga. Net nustebau, kai pasakė, jog jubiliejus. Koks jubiliejus? Rodos, tik pernai švenčiau 70-metį, o štai jau penkeri metai praėjo... Kai švenčiau 70-metį, buvau tokia linksma, visko norėjau, naivi kaip vaikas. O dabar jau ne. Sėdžiu namuose ir nenoriu eiti į lauką.

Be teatro jaučiamės benamiai, nieko neturime... Bendra pesimistinė nuotaika, nuolatiniai iš visur sklindantys gąsdinimai krize veikia, agresija veržiasi visur, taip pat ir į teatrą.

Ar daug dabar spektaklių, kurie nuskaidrintų žiūrovą, padarytų jo gyvenimą bent tą valandą šviesesnį, ar daug spektaklių, kurie iš tiesų sujaudintų, kad žiūrovas ašarą nubrauktų?

"Oskaras ir ponia Rožė" to siekė. Jums teko močiutės Rožės, globojančios mirštantį berniuką, vaidmuo. Kuo jis jums išskirtinis?

Kai gavau tą vaidmenį, sutrikau - ta močiutė tokia gera, tokia gera. Kaip tai suvaidinti, ką gali pasakyti žiūrovui tokią vaidindama? Man dažniau tekdavo vaidinti moteriškes su charakteriu, pasiutusias. O čia...

Skaitydama pjesę užsikabinau už tos minties, jog žmonės bijo, nemoka, vengia bendrauti su ligoniais, ypač su tais, kurie tuoj mirs. Mano pačios brolis mirė nuo kraujo vėžio. Gydytojai man pasakė, kad jis mirs. Ar žinote, kaip aš su juo kalbėdavau - meluodavau į akis, kad pasveiks, o išėjus už durų verkdavau.

Norėjau, kad močiutė Rožė paskatintų žmones nebijoti ligonių, padėti jiems nugyventi paskutines dienas, būdami su jais, nuoširdžiai bendrautų.

Jeigu tokia situacija būtų dabar, po to, kai sukūrėte močiutę Rožę, pati su broliu kitaip elgtumėtės? Kiek personažas turi įtakos, pakeičia patį aktorių?

Yra daug aktorių, kurie vaidina ne tik scenoje, bet ir viešame gyvenime, bendraudami su žmonėmis. Teko važiuoti į kelionę užsienyje su aktore Rūta Staliliūnaite. Nepatikėtumėte: kitas žmogus - paprasta, racionali moteris. Tik grįžo į Lietuvą - ir vėl tokia lyriška, dvasinga tapo. Sakau: "Taigi ne scenoje esi." O ji man atsakė, kad yra tokia, kokią žmonės nori matyti. Gerai jai, kai vaidino Barborą, karalienes... O ką man daryti, kad pusę gyvenimo vaidinau visokias raganas... Jei iš vaidmens neišeičiau - tai turėčiau pusės teatro nekęsti, spjaudytis kaip rupūžė... (juokiasi)

Neklausiu, kiek vaidmenų sukūrėte, tikriausiai nė nežinote tikslaus skaičiaus, bet kuris jums pats pats pats įsimintiniausias?

Keistas dalykas. Kai man sukako 50, 60 metų, jau galvojau, jog mano dainelė teatre sudainuota, karjera baigta. Bet būtent po 60-mečio man teko tokie geri vaidmenys, kokių per gyvenimą neturėjau. Jų kiekviena jaunesnė aktorė pavydėtų.

Turėčiau padėkoti šiuolaikiniams dramaturgams, kurie parašė tokius kūrinius. Tikrai, anksčiau nebuvo dramaturgijos su įdomiais vaidmenimis vyresnio amžiaus aktorėms. O dabar yra labai stiprių psichologiškai vaidmenų, skirtų net 90-metėms.

Tai močiutės, kurios turi labai spalvingą charakterį, gali šokti, blevyzgoti, drąsiai rėžti savo gyvenimo išmintį. Tai motina spektaklyje "Lineino grožio karalienė", Marlena pjesėje "MarLenė", Sesilės Robson vaidmuo "Kvartete", močiutė Frachlon dramoje "Mėja", močiutė Rožė. Išraiškingos, charakteringos, savo filosofiją turinčios senės. Niekada gyvenime nesitikėjau, kad teks tokias vaidinti.

Kai švenčiau 70-metį, buvau tokia linksma, visko norėjau, naivi kaip vaikas. O dabar jau ne. Sėdžiu namuose ir nenoriu eiti į lauką.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder