Eglė Jackaitė: "Man padeda visas pasaulis..."

Man vasara prasidėjo jau balandžio mėnesį, kai išvykau 10 dienų į Egiptą su sūnumi. Birželio mėnesį buvau Londone, liepą - Romoje. Vieną savaitgalį praleidau Molėtuose, prie ežerų, plaukiojom baidarėmis. Nėra saulės - eičiau prie jūros... Šiaip dirbu radijuje, vedu renginius.

Vaidini teatre, išbandei save kaip televizijos, radijo laidų, renginių vedėją. Kuri sritis Tau mieliausia?

Be jokios abejonės - teatras. Jis man yra dvasinė atgaiva, džiaugsmas sielai, kurio nepatiriu niekur kitur. Galiu papildomai ką nors dirbti ir užsidirbti, kad gerai jausčiausi, kad finansiškai būčiau saugi, bet kai išeini į sceną ir verki, ir salėje kažkas šniurkščioja kartu su tavim, kai tavęs klausosi, kai tave girdi ... to nepakeis niekas. Teatras yra pagrindinis dalykas iš viso to, ką aš darau.

Kas paskatino pasirinkti aktorės specialybę?

Tai mano vaikystės svajonė, kuri išsipildė.

Kodėl nebematyti Tavęs laidoje "Su gimtadieniu"? Susipykai su Giedre?

(Nusijuokia) Mes puikiai sutarėme su Giedre Vaičekauskiene. Ir dabar esame draugės. Man patiko ši laida. Turėjau puikią progą artimiau susipažinti su įdomiais žmonėmis, darbas tiesioginiame eteryje versdavo improvizuoti, gaudavau nemažai adrenalino... Kol man pavyko šį darbą suderinti su teatru, tol dirbau. Kai Klaipėdos dramos teatre O. Koršunovas statė spektaklį "Šaltas vaikas", aš gavau Tinės vaidmenį. Spektakliai, gastrolės - ne visada pavyksta suderinti. Visada sakiau, jei iškils kokia problema, teatras bus pirmoje vietoje.

Dabar vedi laidą radijuje. Sunkiau ar lengviau nei televizijoje?

Jei lyginčiau su minėta televizijos laida, sakyčiau, kad ten man trūko kūrybinės laisvės. Bet juk tai visai kitokio pobūdžio laida. Mes kviesdavome žinomus žmones, kalbindavome juos, šiek tiek galėjome pašmaikštauti, bet ne mano pasirinkta tema. O radijuje "Vox maris" turiu visišką laisvę, pati pasirenku temą - apie meilę, gyvenimą... Žmonės skambina, bendrauja, perduoda savo patirtį. Pavyzdžiui, viena iš temų buvo "Ar verta atsiprašyti?". Paskambino vyriškis ir sako: "Atsiprašyti reikėtų pirmiausia savęs. Daug metų buvau alkoholikas. Kas iš to, jei aš atsiprašysiu kitų ir vėl tą patį darysiu? Turiu atsiprašyti savęs, kad aš save nuskriaudžiau, iš savęs daug ką atėmiau ir iš kitų, daryti išvadas, keistis..." Aišku, būna ne tik prasmingų dialogų, pasitaiko ir "bajeriukų". Bet man patinka, nes aš visiškai realizuoju save. Laida trunka dvi valandas, ir aš jomis mėgaujuosi.

Kokie žmonės dažniausiai skambina į Tavo laidą?

Brandūs. Ne žalias jaunimėlis iš neturėjimo ką veikti, bet tie, kuriems apie 30 metų. Dažniausia - vyrai. Man patinka, kad žmonės pasitiki manimi. Gera, kai jauti atsaką, gera būti naudingai.

O televizijoje ar dar pasirodysi?

Gavau pasiūlymą nuo rudens vesti netiesioginę laidą "Balticum" TV. Manau, kad dar sugrįšiu ir į serialus. Tačiau kol dar sutarčių nepasirašiau, nieko nenoriu pasakoti.

Kokie įspūdžiai liko po filmavimosi "Prokuroruose"?

Puikūs. Darbo atmosfera buvo labai smagi. Tame seriale filmavausi nuo tryliktos iki paskutinės, 33-osios, serijos. Buvau pagrindinė moteris, aplink vien vyrai sukosi, nejutau moteriškos konkurencijos, - juokiasi Eglė.

Tavo herojės prokurorės mylimasis seriale - Saulius Balandis. Kaip jauteisi šalia jo?

Na, kaip aktorė, aš galiu būti kuo nori, bet pirmiausia vis tiek esu Eglė, ne robotas. Buvo tokių serijų - apsikabinimai, prisilietimai... Šiek tiek suvirpina širdelę. Vis tiek kažkaip keistai jautiesi. Bet supranti realybę ir nieko neskatini. Jis yra suaugęs vyras, turi savo šeimą, aš turiu savo gyvenimą. Kyla sveika simpatija, flirto - tiek, kiek galima. Apskritai nebuvo jokių tokių intrigų.

Tave dažnai galima pamatyti vedant įvairius renginius. Ši veikla Tau taip pat padeda atsiskleisti?

Tai darbas, už kurį gaunu užmokestį. Aš dirbu, nes noriu gyventi gerai.

Ką Tau reiškia "gyventi gerai"?

Noriu, kad nei mano sūnui Jokūbui, nei man pačiai nieko netrūktų. Tam reikia pinigų. Malonu, kai gali pati užsidirbti.

O leisti pinigus - malonu?

Aš pritariu tokiai taisyklei: "Mylėk savo artimą kaip patį save". Jeigu savęs nemylėsi, tai ir kitas tavęs nemylės. Aš iš tikrųjų myliu save. Jau savęs tai nenuskriausiu, - juokiasi. - Man ne tas pats, kaip aš atrodau, kuo kvepinuosi, ką pasitepu ant savo kūno, kuo vilkiu... Man tai svarbu. Patinka palepint savo kūną masažais, procedūrom ir panašiai. Tai nėra koks nors stebuklas, tiesiog jei yra noro ir galimybių, kodėl gi ne?..

Tai gali sakyti, kad Tau nieko netrūksta.

Aišku. Džiaugiuosi kiekviena diena, mėgaujuosi kiekviena akimirka. Turiu savo namus, žinau, kad rytoj, ačiū Dievui, turėsiu ką valgyti. Turiu didžiausią savo turtą - sūnų, kurį labai myliu ir juo džiaugiuosi.

Ar vieno vaiko - ne per mažai?

Ateityje dar norėčiau turėti vaikelį, mylimą vyrą. Tik kuo toliau, tuo sudėtingiau... Kai buvo "niolika", atrodė, kad viskas paprasta: balta suknelė, tau skirtas žmogus... Dabar esu savarankiška moteris, ne taip lengva įsileisti į savo gyvenimą kitą žmogų ir prie jo taikytis.

Kokį žmogų galėtum įsileisti į savo gyvenimą?

Visada norėjau ir norėčiau, kad žmogus mane jaustų. Kad nesakytų: "Egle, kodėl tu nepasakei, kodėl tu tylėjai?" Jeigu jau tai vyksta ir jis nemato... Galiu likt šalta moteris, be jausmų, abejinga, ir galiu koketuoti su kitu, kai mano širdis plyšta, o tas žmogus mato. Aš pati negaliu siūlytis: "Būk su manim, aš tave myliu" ir panašiai. Tuo, kuris atvirai svaidosi žodžiu "myliu", nelinkusi naiviai tikėti.

Bet moteriai reikia švelnių žodžių, tiesa?

Žinoma, reikia, bet ne "falšo". Netikrumą, dirbtinumą moteris iškart pajaus. Ypač ta, kuri jau turi gyvenimo patirties.

Papasakok apie "bavarą" Juozą. Ar kalbos, kad judu - pora, yra tiesa?

Visiška nesąmonė, netiesa. Yra daug draugų ar gerbėjų, su kuriais nueini į barą, bet apie juos niekas neskalambija, nes jie mažiau žinomi visuomenėje. Juozas smarkiai man simpatizavo, bet mes tik bičiuliai, ir daugiau nieko.

Tavo gyvenimas - intensyvus, spalvingas, plaukioji jame kaip žuvis vandenyje. Esi laiminga, Tau viskas sekasi... Nenori man paprieštarauti?

Ne. Taip ir yra. Tiesiog niekam nelipu per galvas, nelinkiu žmonėms blogo. Žinau, kad laimės paukštė pati pas mane atskris, tuo šventai tikiu. Anot P. Coelcho, "kai tu labai labai kažko trokšti, visas pasaulis padeda įgyvendinti šį troškimą". Aš taip manau. Man taip ir yra.

Su sūnumi Jokūbu. Nuotrauka iš asmeninio albumo