Eglė Jackaitė: "Gyvybę išgelbėjo angelas sargas"

"Viskas, ką iškenčiau, padėjo man atrasti gyvenimo prasmę", - sako A. Varanavičius

Arūnas Varanavičius dar būdamas vaikas pajuto turįs neįprastų gebėjimų. "Tačiau tuo patikėjau tik po avarijos", - sako vyriškis.

Arūnas prisipažįsta visada stebinęs aplinkinius savo nuojauta. "Nuspėdavau įvykius, orus... Draugai pagal mane spręsdavo, ar verta pasiimti skėtį. Tačiau tada neteikiau tam didelės reikšmės - maniau, kad tai gali visi", - smilkalais kvepiančiame kambaryje pasakoja vyriškis.

Po lemtingosios gruodžio nakties praėjo jau beveik dvidešimt metų. Arūnui tada buvo 25-eri. Prisimena vairavęs neskubėdamas; neviršijo leistino greičio. Greta automobilyje sėdėjo draugas. Visiška tamsa ir plyni laukai... Tik staiga nuo pakelės medžių į gatvę išbėga moteris. Vienplaukė, ilgu baltu drabužiu. Puola po mašinos ratais, tačiau Arūnas spėja pasukti vairą. "Pasukau į griovį, tiesiai į tą medį, iš kurio ji ir išbėgo. Smarkiai susimušiau veidą į vairą, praradau sąmonę. Draugas išbėgo ieškoti pagalbos, o mane tuo metu aplankė pranašingas sapnas. Atmenu, kad man buvo duota galimybė apsispręsti: ar pasitraukti iš gyvenimo, ar toliau gyventi, bet jau ne dėl savęs, o padedant kitiems. Nejaučiau nei kur esu, nei kas vyksta, bet šią viziją labai aiškiai mačiau. Pasirinkau gyvenimą."

Tada pajuto, jog grįžta į normalią būseną. Pabudo. Draugas padėjo išlysti pro langą. "Keista, bet tuo metu nejaučiau skausmo. Tik namie ėmė gelti sužeistas vietas. Nejučia uždėjau rankas ant sužeistų kojų, ir skausmas aprimo. Apsidžiaugiau - nereikės gydytojų, ir taip pasveiksiu... Žaizdų siūti nereikėjo, pačios per keletą dienų sugijo, po poros savaičių išnyko ir randai."

Šiandien Arūnas jau gali tvirtai pasakyti - jokios baltos moters ten nebuvo. "Paklausiau draugo, kaip ta moteris, ar jos neužkliudžiau. O jis atsakė nieko nematęs. Sakė niekaip negalįs suprasti, kodėl aš staiga mečiausi į šoną", - pasakoja Arūnas, ir po pauzės priduria: "Mirtis vaikšto baltais drabužiais...".

Avarija jauno vyro gyvenimą pakeitė kardinaliai. Jis nebegalėjo pamiršti tos nakties ir keisto sapno. Pirmasis žmogus, kuriam pabandė padėti, buvo jo motina. Sako netiesiogiai, nieko nesakydamas, mėginęs savo gebėjimais sumažinti jos kančias. "Jai nematant nukreipdavau į ją rankas, o po to lyg tarp kitko paklausdavau, kaip jaučiasi. O mama stebėdamasi atsakydavo, kad staiga skausmo nelikę... Tada ėmiau suvokti, kad man tikrai atsitiko kažkas nepaprasta."

Netrukus Arūnas pradėjo mokytis, tobulinti savo gebėjimus. "Viskas taip ir atsitiko - savo gyvenimą paskyriau kitiems." Anksčiau savo galias naudojęs visiems žmonių negalavimams gydyti, dabar tą darąs tik išimtiniais atvejais. Pastebėjęs: jei žmogus pasveikęs gyvena kaip gyvenęs, ligos vis tiek sugrįžta. Tad nutaręs žmones pamokyti sveiko gyvenimo būdo.

"Ligos atsiranda ir dėl klaidingos mąstysenos. Žmonės galvoja - nueisiu pas bioenergetiką, ir viskas išsispręs. Reikia įdėti savo pastangų, kitaip nieko nebus." Arūnas įkūrė viešąją įstaigą ir jos klausytojus supažindina su bioenergetika, ezoterika, joga ir kt. Kursai trunka devynis mėnesius. "Mes tarsi iš naujo gimstame", - tvirtina jis.

Ne vienintelį kartą Arūnui teko pajusti mirties alsavimą. Būdamas paauglys patyrė dar vieną avariją, kurios pasekmes jautė dar ilgai. Tik prieš dvejus metus iš jo širdies operacijos metu buvo pašalintas svetimkūnis, kurį nešiojosi net 24 metus.

"Man buvo konstatuota klinikinė mirtis. Trūkę plaučiai, kepenys, lūžę šonkauliai. Tačiau išgyvenau... Vėliau gydantis į aortą man buvo įvestas plastmasinis kateteris, per kurį į širdį buvo leidžiami stiprinamieji vaistai. Tačiau kateteris po kiek laiko nulūžo ir kraujo srovė nunešė jį į širdį. Nors kateteris buvo ilgesnis, jis gerai laikėsi prie širdies. Įdomiausia, jog širdis plėtėsi tol, kol kateterį apgaubė, - tam, kad galėtų normaliai dirbti..."

Visus tuos metus svetimkūnis širdyje Arūnui trukdė normaliai gyventi, jautęs, jog kažkas ne taip, bet atsakymo nerasdavęs. Didesnių sveikatos problemų neturėjęs, tad į gydytojus nesikreipęs.

"Tačiau kartą pasijautau silpnai, bet padėti sau negalėjau, supratau, kad ne mano galiose - kažkas mano kūne man nepaklūsta. Kreipiausi į medikus. Jie ir aptiko kateterį."

Arūnas sako, jog pašalinus svetimkūnį jo širdis vėl susitraukė iki normalaus dydžio - lyg nieko nebūtų buvę.