Eglė Jackaitė: "Apkalbos manęs nežeidžia"

Na, pirmiausiai Švėkšnos bažnyčia, mano subjektyvia nuomone, yra pati gražiausia Lietuvoje. Kartais su vaikelio tėčiu Karoliu pasvajodavome, jog jei kada nors tuoktumėmės, tai ceremonija vyktų jeigu ne kur nors prie jūros, tai būtinai Švėkšnos bažnyčioje.

Kita vertus, Švėkšnoje gyvena Elijo prosenelė, Karolio močiutė. Mėgdavome čia atvažiuoti. Grožėdavausi šio krašto miškais, ramybe, grafienės F.  Pliaterienės dvaru, parku. Čia jausdavausi ypatingai.

O gal vis dėlto slėpeisi nuo paparacų?

Žurnalistai vis tiek sužinojo. Tačiau su daugeliu sutarėme, kad jie nevažiuotų ir nešaltų kur nors už tvoros. Pažadėjau šiek tiek papasakoti šventei pasibaigus. Tikėjau, kad žiniasklaidos atstovai bus supratingi ir nesugadins man šventės. Taip ir atsitiko. Ačiū jiems.

Ar tiki Dievą?

Ačiū, kad paklausei. Įprastai žurnalistams rūpi tik mano apatiniai baltiniai.

Ar tikiu? Žinoma, kad taip. Meilę Dievui man įskiepijo močiutė. Esu ir pakrikštyta, ir priėmusi Pirmosios komunijos bei Sutvirtinimo sakramentus, o būdama maža net adoruodavau bažnyčioje. Ir giedodavau, ir religinėse šventėse dalyvaudavau. Daug giesmių žinau. Mes buvome labai pamaldūs vaikai.

Manau, kad Dievas man labai padeda gyvenime. Žinau, kad jis su manimi, ir tas pasitikėjimas teikia stiprybės.

Žinau, kad po mirties niekas nesibaigia. Žinau tai širdimi. Dabar, kai vaikutis mažas, žinoma, kiekvieną sekmadienį bažnyčioje nesilankau, bet per didžiąsias šventes - visada. Ir einu ne pliuso užsidėti. Kita vertus, kalbėtis su Dievu galima ir ne bažnyčioje.

Ar šventėje dalyvavo tik tavo giminė?

Tikrai ne. Buvo ir Elijo seneliai - Karolio tėvai, ir prosenelė, Karolio sesuo su draugu. Mes bendraujame gražiai. Mūsų Elijas turi ir mamą, ir tėtį. O jau kaip ten mūsų porai susiklostė... Ką padarysi. Kita vertus, ne tiek daug mes gyvenime turime tokių gražių švenčių, todėl reikia švęsti nepaisant aplinkybių. Džiaugiuosi, kad negatyvių emocijų pavyko išvengti.

Esi renginių vedėja. Tikriausiai šventės metu sakei kalbas, darei atrakcijas visokias...

Taip, keletą atrakcijų sugalvojau, tačiau šįkart už vakarėlį buvo atsakinga krikšto mama Aistė Pilvelytė. Ji pasiūlė svečiams pabandyti spėti ir ant lapelių surašyti, kokią profesiją suaugęs pasirinks Elijas. Visi mielai leidosi į diskusijas. Populiariausios profesijos buvo aktorius ir verslininkas - prodiuseris. Buvo linksma...

Tačiau man asmeniškai pati gražiausia šventės akimirka buvo bažnyčioje. Elijas neseniai pradėjo vaikščioti, tad gražesnio vaizdo, kai toks vyrukas žengia didžiulėje bažnyčioje krikštui, ir įsivaizduoti negaliu. Ir dar taip gražiai papuoštas... - šypsosi.

Krikštynų apdarus turbūt siūdinotės?

Šia proga ir pati pasipuošiau, ir Eliją aprengiau drabužiais iš veltinio. Sūnelio pirštinės, kepurytė, kelnytės, paltukas, batukai buvo balti. Šiuos stilingus autorinius drabužius sukūrė veltinio dizainerė Regina Doseth.

Kai internete pasirodė žinutė apie krikštynas, komentuotojai negailėjo tau užgauliojimų. Kaip tai ištveri? Neskaitai?

Tegul rašo, tegul kalba. Manęs tai nežeidžia.

Kai kuris nors jaunesnis kolega nuogąstauja dėl "internautų" komentarų, pasiūlau paskaityti, ką jie rašo apie mane ir apie kitus žmones. Ogi tą patį! Net nuobodu. Jie pavydūs ir nelaimingi. Protingi ir geranoriški žmonės neturi tokiems dalykams laiko.

Buvai pakviesta dainuoti žvaigždžių duetuose. Kodėl nematome tavęs eteryje?

Buvau suplanavusi kelionę į Braziliją - dar prieš filmavimus. Be to, neturėjau scenos partnerio. Esu išranki... Prodiuseriai vis dar ieško, o aš vis dar laukiu savo dainorėlio ant balto žirgo.

Minėjai kelionę į Braziliją. Na, dabar pasklis kalbos, kad Jackaitė atostogauja iš motinystės išmokų...

Kai pats esi pozityvus, tai ir aplink tave tokie pat buriasi. Į Braziliją švęsti Naujųjų mane vežėsi labai gera draugė. Su ja ir su sūneliu atostogavome jos brolio viešbutyje. Man tai nekainavo.

Ar žurnalistai sakė, kad esi gera pokalbininkė? Nereikia už liežuvio traukti.

Na, tikrai žiniasklaidos atstovai mane myli. Jie sako: "Nespėsi klausimo paklausti, - o Jackaitė jau atsakė."

Pasitariame, pabendraujame. Dėl to ir kiaulysčių nebūna. Žurnalistai yra patys suinteresuoti palaikyti gerus santykius su manimi, nes ne tiek daug Lietuvoje žmonių taip atvirai kalba. Be to, jei kartkartėmis kuris nors iš žurnalistų ir apšmeižia, aš nelabai sielvartauju. Esu suaugusi, galiu apsiginti. Kita vertus, kaip galėčiau pykti ant žmogaus, kuris minta kitų gyvenimais? Jis manęs nepažįsta. Tokiems tik laimės linkiu ir atsiriboju.

Kažkur girdėjau, kad žmogus, kuris blogai ir nepamatuotai apie tave kalba, valo tavo karmą. Ši mintis man priimtina. Man svarbi tik artimųjų nuomonė.