Eglė Barauskaitė: "Vaidinu ne dėl antpečių"

Lena turi labai daug savybių, kurios man yra artimos. Šventai tikiu, kad bet kuri moteris, atsidūrusi tokiose gyvenimiškose aplinkybėse, susitikusi su tokiais žmonėmis, pasielgtų taip pat, kaip mano herojė Lena. Mes visi esame labai skirtingi ir kartu panašūs. Mes visi norime būti saugūs ir mylimi.

Manyje, kaip žmoguje, yra labai daug protesto. Jis tūno nuo vaikystės. Ir Lenoje gyvena ne vienas demonas. Susiklostė aplinkybės, ir vienas jų išlindo, prasiveržė su baisia agresija. Iš šalies stebint ne vienas garsiai sušuktų: "taip negalima elgtis, juk agresija nėra išeitis, ji nieko neišsprendžia". Taip, tai tiesa. Bet jeigu mano mamai ar, tarkim, mano vaikui grasintų mirtimi, susidorojimu, aš net nesusimąščiusi tapčiau agresore. Tie, kurie nenaudotų ginklo ir nepultų priešo - šventieji. Aš ne šventa.

Pirmą kartą dirbote su Oskaru Koršunovu. Kaip sekėsi?

Prisimenu, kai sužinojome, kad spektaklį statys O. Koršunovas, kilo nenusakoma įtampa. Žinia, vaidmenų yra mažiau nei norinčiųjų vaidinti. Kurį pasirinks, kas bus tie laimingieji, klausimai tvyrojo teatre.

Manykite, ką norite, tačiau aš į tai žiūrėjau labai filosofiškai: nepaims šį kartą - gal manęs prireiks kitame spektaklyje.

O kai sužinojau, kad vaidinsiu Leną, glvoje, širdyje, kojose ir rankose atsirado klaustukų. Jie nedavė ramybės: ar labai reiklus Koršunovas, kokie jo darbo medotai?..

Pasirodo, kad O. Koršunovas - be galo tolerantiškas, kantrus, demokratiškas, įsigilinantis į esmę. Jeigu jis pataria vaidinti taip, tai savo žodžius argumentuoja iki smulkmenų. Niekada nejutome tos gaidos, kad aš - Režisierius...

Vilnius Klaipėdą vadina provincija. Teatro aktoriai taip pat jaučiasi provincialai?

Supratau vieną tiesą: provincialais mes tampame tik savo dėka. Teatre dirbu keturiolika metų. Vos ne kasmet pastatomas naujas spektaklis. Nesumeluosiu, po kiekvienos premjeros mūsų miestelio spauda triūbija lygiai tą patį: "Teatras pakilo iš pelenų. Pagaliau klaipėdiečiai turi progą pasigėrėti nauju spektakliu, atrasti puikius aktorius". Ir taip kiekvieną kartą. Mes negalime pulti į akis teatro kritikams ir rėkti: "juk aš puikiai vaidinau ir ankstesniuose spektakliuose!". Užmerki akis ir dirbi toliau, nesvarbu, kad skauda, kai tave kelia iš pelenų. Kaip mūsų nevadins provincija, jei patys save menkiname.

Kas yra didžiausias Jūsų kritikas?

Aš pati. Po premjeros plūstu save tokiais žodžiais, kad kartais net balsus girdžiu, kurie mane bara, moko ir piktai pataria...

Teko dirbti su dauguma Lietuvos režisierių, stačiusių spektaklius Klaipėdos dramos teatre. Su kuriuo dar teatras nesuvedė?

Su Nekrošiumi. Norėčiau padirbėti su juo. Bet tai ne pretenzijos. Tiesiog įdomi patirtis, naujos pamokos, kiti išgyvenimai...

Nuo mažens Jus supa meno žmonės. Abu tėvai - aktoriai, ištekėjote už aktoriaus...

Taip, neturiu nė vieno gero draugo, tarkim, sportininko. Augau aktorių šeimoje. Tėvai niekada nebaidė manęs nuo aktorystės. Man patiko "gyventi" teatre. Tačiau buvo ir skaudžių dalykų, pavyzdžiui, mokykloje užtekdavo kryptelt ne į tą pusę, pasigirsdavo replika - "artistė". Jeigu pavykdavo sužibėti ar gauti geresnį pažymį, vėlgi gaudavau per nosį: "bepigutau, juk artistų dukra".

Kaip šiandien gyvena aktoriai?

Visaip. Vieni geriau, kiti blogiau. Man labai patinka vienas rusiškas posakis, kuris mūsų kalba skambėtų maždaug taip: "aktoriai teatro gyvenime nieko nevaidina". Štai taip mes ir gyvename. Kiekvienas ieškome savęs. Vieni važiuoja į Europą, neranda to, ko tikėjosi. Kiti lekia į Ameriką, prisikūrę grandiozinių planų. Pasirodo, vėl ne ten pataikė. Bet yra tokių, kuriems šypsosi svetimos šalys. Bet gal geriau pačiam šypsotis čia, Lietuvoje.

Pavyzdžiui, kokiam nors šampūno reklamos klipe...

Ne, aš netinku tokiam darbui.

O jeigu finansiškai apsimoka?

Man niekada niekas nepasiūlys tokio darbo, nes aš jam netinku.

Teatro spektakliai aktorių išspaudžia kaip citriną. Kas teikia jėgos?

Man nieko nėra svarbiau už kontaktą su žiūrovu. Pažiūriu į salę, sutinku jo akis ir jaučiu sielą. O jeigu dar pamatau prie skruosto priglaustą pirštą...