Egidijus Žižiūnas: "Svarbiausia - harmonija"

Visada. Ar kaltas, ar nekaltas, ar penkių, ar pekiasdešimties žmonių būry, - pirmiausia į mane bes pirštu. Niekada nelikdavau nepastebėtas.

Kam tau, verslininkui, tas choras?

Oi, tai tokia atgaiva sielai. Taip, buvo laikas, kai teko daug ir sunkiai dirbti, tuomet muziką buvau visai apleidęs. O dabar, kai turiu daugiau laiko ir galimybių, choras yra mano gyvenimo dalis, mano didžiausias hobis. Visi choro artistai yra nepaprastai draugiški. Ir pabendraujam, ir baliukų susiorganizuojam ne vieną ir ne du. "Lietuvos balsuose" jau perėjome du turus. Šiandien, gegužės 2 dieną, šeštadienį, prašyčiau visus klaipėdiečius ir žemaičius, ir šiaip mus mylinčius palaikyti ir balsuoti už mūsų chorą, nes likome vieninteliai iš Žemaitijos regiono.

Sakoma, kad moterys stipriai išgyvena 40-mečio krizę. O kaip vyrai - kremtasi pradėję penktąją dešimtį?

Štai vakar per repeticiją gavome pastabą: "Ar jūs - maži vaikai, kad negalite prisiminti dainų tekstų?" Matyt, kad yra teisybės... Iki keturiasdešimties bręsti, o paskui imi vaikėti. Atsiprašau, jaunėti. O jei rimtai - man 41-eri, bet tai manęs neslegia. Gyvenu aktyviai, galvoje sukasi tūkstančiai planų ir idėjų.

Iš kur esi kilęs?

Užaugau Panevėžyje. Darbininkų šeimoje. Esu vyriausias iš trijų brolių. Mano mama yra balsinga moteris ir iki pat šiol dainuoja chore. Tad ir mes, vaikai, taip pat linkome prie muzikos. Štai mano jaunesnysis brolis Ričardas Jankevičius yra Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto artistas. Mama ir mane labai ragino šokti. Vienerius metus lankiau sportinius šokius, tačiau aš troškau dainuoti. Pirmoje, trečioje, penktoje klasėse buvau "Dainų dainelės" dalyvis ir laureatas. Mama sakydavo, kad esu kamštukas visoms skylutėms užkišti. Kur koks renginys, ten ir Žižiūną stumdavo.

Baigęs J. Švedo konservatoriją, įgijai saksofono pedagogo, orkestro dirigento ir orkestro artisto specialybes. Vėliau studijavai Klaipėdos universitete, Menų fakultete. Bet pasukai į verslą.

Mokytis mane vis mama spaudė. Į Klaipėdą studijuoti atvykau su dviem "tašytėm": mama įdėjo lašinukų, kopūstų, agurkų... Įstojus reikėjo kaip nors suktis. Tėvai padėti neturėjo iš ko, o stipendijos neužtekdavo. Tai štai ketvirtadieniais su kurso draugais sėsdavome į traukinį "Maskva - Kaliningradas", šeštadienį Maskvoje prisipirkdavome kavos, vežimėlių, triratukų ir važiuodavom atgal. O kitą savaitgalį turgelyje visa tai parduodavom. Prekiauti aš pradėjau nuo šešiolikos. Ir visada buvau tas "zavadyla", didysis organizatorius.

Tai saksofoną buvai "padžiovęs"?

Ne. Kur tau. Savaitgaliais grodavau vestuvėse. Ėjau piršliais. O per Naujuosius, Šv. Kalėdas dirbdavau Seneliu Šalčiu. Beje, Seneliu Šalčiu pirmąkart apsirengiau būdamas vos 12 metų. Dėmesys man patiko nuo pat mažens. Atsidūręs dėmesio centre, jaučiu euforiją. Scena yra ta vieta, kurioje jaučiuosi komfortiškai.

Taigi esi menininkas su verslininko gyslele?

O kas nori gyventi bendrabutyje? Norėjau ir buto, ir automobilio, ir geresnio kąsnio. Prekiavau ir benzinu, ir automobiliais, didelius atstumus sukardavome be miego. Galiausiai įsigijau autoservisą. Tik bėda, kad dirbti šiandien jau nelabai noriu. Pastaraisiais metais didžiąją dalį autoserviso išnuomojau. Dabar geriausias biznis yra nuoma.

Žmonės sako, kad vos tik pradėjo gerai gyventi, - prasidėjo krizė.

Na, bet iki krizės jau taip visi darbuotojai buvo išpaikę, kad baisu. Ateina ir pareiškia, kad važiuos tik su žalios spalvos mašina, jei ne - nedirbs. Penkis tūkstančius algos užsiprašydavo, o dar penkis reikėdavo primokėt, kad išvis ką nors dirbtų...

Koks tavo požiūris į pinigus?

Niekada nekaupiau pinigų ir dėl jų nesiaukojau. Aš visada tiesiog gyvenau. Apskritai pinigai reikalingi tik turintiems fantazijos. Kam tau pinigai, jei nežinai, ką su jais veikti. Aš, pavyzdžiui, dabar labai noriu pažiūrėti filmą "Parduotuvių maniakės išpažintis". Jaučiu, kad esu priklausomas nuo pirkimo. Nesusilaikau. Vis ką nors noriu pirkti.

Laikai save pasiturinčiu žmogumi?

Normaliu. Dievas mums nepasakė, kur yra tas "gana". Pats turi pajusti. Prieš kelerius metus aš tai pajutau. Pamaniau: "Kiek gi galima arti?" Ir ėmiau keliauti. Aplankiau Malaiziją, Ameriką, Tailandą.

Ar savo gyvenimą pavadintum sėkmės istorija?

Tfu, tfu tfu... Manau, kad man sekasi. Prasigyvenau. Įsigijau žemių. Pasistačiau ekologišką rąstinį namą. Turiu pirtį, kubilą. Turiu protingą žmoną. Geri, gražūs, gabūs vaikai auga. Manau, kad mane saugo Aukščiausiasis.

Esi tikintis?

Kiekvieną sekmadienį lankau pamaldas. Savo namuose turiu altorėlį: kiekvieną rytą prieš išeidamas iš namų pasimeldžiu už visus: už save, namiškius, kaimynus.

Kas gyvenime yra svarbiausia?

Kaip ir muzikoje - harmonija.