Edmundas Kvederis: "Ne milijoną turėk, bet idėją"

Kodėl jūs, ugdantis pasaulinio lygio virtualių įmonių valdymo specialistus, iš aibės galimybių pasirinkote mokytojo darbą? Gal tai misija?

Taip nesureikšminčiau, tiesiog gal viskas susiklosto iš šeimos, aplinkos. Visada girdėjau, koks svarbus mokytojo darbas. Daugelis dabar yra įtikėję, kad būtinai reikia įgyti kokią nors profesiją, tarkime, teisininko, inžinieriaus, - tik tada gerai gyvensi. Iš esmės gyvenime reikia daryti, ką labiausiai mėgsti ir sugebi, o pedagogikos sritis ne prastesnė už kitas: ir čia gali save realizuoti bei turėti materialinės naudos. Tai labai plati sritis, antra po medicinos.

Iš pradžių, baigęs pedagoginį institutą, dirbau nepilnamečių inspektoriumi, paskui norėjau pabandyti mokytojo darbą - ir užsilikau daugybę metų. Gal turėjo įtakos, kad patekau į tokią gerą gimnaziją, nuo matematikos perėjau į ekonomiką, kur vaikams didesnė motyvacija ir susidomėjimas.

Su amžiumi mokytojas praranda savybę suprasti, susitapatinti su to amžiaus moksleiviais, domėtis jo poreikiais ir moraliai bei emociškai pasensta. Ir taip atsiranda konfliktas, nes ir vaikai tavęs nelabai nori suprasti. Tačiau matome pavyzdžių, kad garbaus amžiaus mokytojai puikiausiai sutaria su jaunimu.

Vyrų pedagogų labai reikia; mažiau tada būna isterijų, daugiau pozityvumo. Universitete kurį laiką stebėjausi, kodėl dėstytoja ant mūsų nešaukia, kai nepasiruošiame seminarui.

Manau, kad moteris mokytoja turi tą motinišką instinktą, jai kyla daugiau emocijų, ji įžvelgia daugiau grėsmių. Vyrai gal kiek ramesni, neturi tokios didelės baimės dėl vaiko, kad ko neišmoko, yra racionalesnis grūdas vertinant, kartais su humoru. Dažniau susidurdavau su vyrais humoristais, optimistais. Nematau nieko blogo, jeigu vaikas kurią dieną nesimokė, jei dar nenustojo mokytis išvis ir neprasidėjo elgesio problemos. Jeigu jis tą dieną gerai nusiteikęs, truputėlį triukšmingesnis ar linkęs patinginiauti, tai yra normali žmogiška situacija. Visi mes būname linksmesni ar liūdnesni; manau, kad motyvuotas moksleivis suma sumarum pasieks rezultatą.

Kartais susidaro vaizdas, jog mokytojai savo dėstomą dalyką laiko svarbiausiu, o už mokyklos sienų kito pasaulio lyg ir nebėra.

Tokia situacija ir yra susiklosčiusi. Dauguma mokytojų, kurie turi valstybinius egzaminus, tempia labai sunkią naštą, nes jie įpareigoti ir pririšti prie to egzamino, - tik taip bus įvertinta darbo kokybė. Jeigu pusė klasės neišlaikys egzamino, aišku, kalčiausias liks mokytojas. Dėl tokios atsakomybės mokytojas praranda galimybę laviruoti, interpretuoti, nes naujosios programos - ir ekonomikos - stengiasi tai įdiegti.

Keičiasi nuostatos, ir man, ekonomistui, yra šiek tiek lengviau, mes galime peržengti ribas, nagrinėti pavyzdžius, iš klasės persikelti į prekybą, į gamybą, ir pasižiūrėti, kas vyksta. O šiaip mokytojas įspaudžiamas į egzamino rėmus, ir vaiko žmogiškosios savybės lieka sau, jos neugdomos. Mokykloje jis gauna žinių ir gebėjimų. O jeigu namie tarp kitų sienų jis vėl mokosi... Gerai, jeigu tėvai ieško papildomų užsiėmimų, kur jis gali kitas savo savybes ugdyti.

Akivaizdu: jeigu šiandien žmogus, turintis išsilavinimą, sako, kad valstybė kalta, kad jis neturi darbo, jo žmogiškosios savybės buvo ir tebėra apleistos. Jis nesugeba savęs realizuoti rinkoje, nors, atrodytų, turi žinių.

Regis, daugiau mokinių renkasi humanitarinius mokslus?

Mūsų gimnazijoje yra priešingai. Humanitarinių mokslų mokytojos skundžiasi, kad mokiniai šiems neturi motyvacijos, nori būti inžinieriais, architektais, medikais, vadybininkais administratoriais. O šiaip humanitariniams mokslams gal reikia mažiau suvokimo pastangų.

Matematikai nemoka rašyti, nėra geri oratoriai...

Nesutikčiau, nes "tiksliukai" ir rašo, ir tiksliai išreiškia mintis, ir turi savitą humoro jausmą. Man patinka ir poezija, ir romanai, mokykloje man sekėsi rašyti rašinius, nagrinėti kūrinius, nors ir jaučiau, kad būsiu "realiukas". Kurti gali bet kur, o man reikėjo tikslumo, analizės.

Jūsų mokiniai pabrėžia jūsų profesionalumą, pagarbą jiems, bet sako, kad į artimą bendravimą nesileidžiate. Nors į jūsų pamokas ateina paklausyti ir tie, kuriems nebūtina.

Proefsionalumas būtinas bet kokios profesijos atstovui, turi išmanyti savo dalyką nepriekaištingai, daugiau negu reikalaujama ir tam skirti laiko.

Su kai kuriais moksleiviais, kurie domisi papildoma veikla, mes suartėjam ir tos distancijos lieka nedaug. Problema ta, kad esant trisdešimčiai mokinių klasėje labai sunku giliau pažinti ir išlaikyti emocinį ryšį. Ir tu gali būti nevisiškai suprastas. Tad kartais geriau išlaikyti atstumą nei nepataikyti su savo humoru ar pastaba. Aišku, augesnius moksleivius geriau pažįsti.

Jums puikiai sekasi su mokiniais kurti verslo įmones, konkuruojančias rinkoje, dirbate pagal "Junior Achievement" programą.

Jau seniai pasaulyje įgyvendinama tokia praktika; tai toks išėjimas už mokyklos sienų ir žmogiškųjų savybių ugdymas. Mokiniams neišvengiamai reikia veiklos, nes tik jos ėmęsis žmogus pažįsta savo silpnąsias puses. Galima įgyvendinti verslo idėją palengvintomis sąlygomis, supaprastinta buhalterija - tai leidžia kurti produktą ar paslaugą ir juos bandyti parduoti. Mokiniai dirba komandoje, organizuoja, mokosi darbštumo, atkaklumo, atsakomybės, o kai baigiame veiklą, daugelis supranta, kokiems darbštiems reikia būti, nes antraip nėra rezultatų.

Pernai su viena komanda vykome į Europos bendrovių mugę Lisabonoje - jie sukūrė originalius ekologiškus rankų darbo papuošalus iš atliekų. Netrukus važiuosime į Pabaltijo šalių mugę su mobilia universalia šiukšline. Dar kita komanda šiemet sukūrė patobulintą pirštinę: kilo idėja, kad žiemą šalta ją nusimauti, jungtis grotuvą ar telefoną, tad prie jos numezgė mažą kišenytę. Klaipėdos moksleivių amatų mugėje ši idėja pripažinta novatoriškiausia.

Apskritai moksleiviai turi labai daug idėjų, jos kyla greitai, tik pritrūksta atkaklumo įgyvendinant. Jie tai pamato - ir išsisklaido garsusis mitas, kad norint pradėti verslą reikia milijono. Ne milijono, o idėjos ir komandos reikia. Toliau pinigėliai patys rinkoje kuriasi.

Šiandien Lietuva kenčia nuo didžiulių, besaikių spekuliacijų, kur perkama - parduodama, ir niekas nieko lyg ir nebegamina. Pramogų verslas klesti, o darbo vietų neturime. Atlyginimai maži, nes tik gamyboje jie gali būti dideli. Problemą gali išspręsti tik ateinanti kurianti karta.

Kad naujosios kartos dauguma išdundėjo, kur pieno upės teka...

Aš nesilaikau konservatyvaus požiūrio, tai man nekelia nuostabos. Ne visi galbūt seka įvykius, bet kai stojome į Europos Sąjungą, pasirašėme sutartį dėl laisvo žmonių judėjimo. Tai natūralu, toks XXI amžiaus gyvenimo būdas.

Lietuviai vėl gyvena tais pačiais mitais. Juos kuria tie, kurie lieka čia, mažai keliauja, o pasakoja, kaip kur yra. Bet kai iš tiesų keliauji - o man tokia laimė tenka, - tai pamatai, kad žmonių judėjimas yra didesnis negu mums atrodo, ir tik laiko klausimas, kada mes čia mokysime imigrantus. Reikia ruoštis, tai neišvengiama.

Mūsų darbo rinka neteks tokio ryškaus nacionalinio ypatumo. Man nėra geresnės šalies už Lietuvą, ir man viskas yra gerai. Aš laikaus progresinio požiūrio ir mane erzina vienintelis dalykas: kad mes niekaip nepriprantame prie konkurencijos ir demokratiją bandome įtvirtinti įstatymais.

Džiaugiuosi, kad Klaipėda yra liberalių idėjų miestas, bet man neramu, kur mes nueisime, jeigu vengiame konkurencijos. Kad ir tarp gimnazijų. Stengiamasi užtikrinti vaikų skaičių, rajonus priskirti, visiems vienas įstatymas. Tai palaukit, kam yra kuriamos mokyklos? Klientui. O jis geriausią paslaugą gaus, jeigu bus konkurencija. Juk einame apsipirkti kur norime, skaitome kokį norime laikraštį, ir tai paskata konkuruoti. Man, kaip laisvos ekonomikos rinkos šalininkui, pikta, nes išpažįstame demokratiją, siekiame, norime gyventi kaip vokiečiai, bet tų demokratinių procesų nenorime įsileisti, įstatymais reguliuojame. O visa kita - valio, turime gana daug laisvės, gražią valstybę, talentingus žmones. Ir gimnazijoje moksleiviai kiek daug gali padaryti, sukurti, kiek jie turi pilietiškumo!

Neabejoju, kad bus Airijos atvejis: kai iš jos masiškai žmonės plūdo į Jungtines Valstijas, emigravo ne šiaip keli šimtai tūkstančių, o milijonai. Tačiau kai šalis sustiprėjo, žmonės išmoko, kaip reikėtų gyventi, - jie grįžo. Mūsų šalyje yra palikimas: planinės ekonomikos žala. Kiek praradome dėl to, kad šviesiausi protai buvo išvežti į tremtį ir negrįžo! Tie, kurie kūrė ir turėjo mokyti mūsų vaikus. Todėl jaučiame tokį praradimą.

Sovietmečiu žmonės turėjo galimybę nevaržomi vogti, puoselėti giminių ryšius, ir nesistebiu, kad jiems dabar blogai - jie nenori konkurencijos. O jauniems šeimoje įdiegiama tokia nuostata.

Ko moksleiviai nežino apie jus?

Stebuklų nesu nuveikęs, bet būdamas jaunas aktyviai sportavau, esu laimėjęs daug ilgų distancijų bėgimo konkursų. Man reikėjo azarto, konkuruoti, studijų metais teko žaisti krepšinį su žymiais krepšininkais.

Baigiau Europos ekonomikos trenerių kursus (moksleiviai gal to ir nežino), mums dėstė amerikiečiai. Keliauju... Yra tekę būti Alpėse, Tatruose, šokinėti Viduržiemio jūroje nuo aukštų uolų. Gyvename nuosavame name, laikome paprastą sargį, o šiaip mėgstamiausias gyvūnas - arklys... Gimiau kaime, užaugau su arkliu, svajoju turėti keletą žirgų pajodinėti. Tai sąžiningas, darbštus, protingas gyvūnas.

Gailiuosi neišlavinęs dainavimo gebėjimų. Su malonumu pasižiūriu parodą. Studijų metais kurdavau eilėraščius. Kaip kiekvienas lietuvis, mėgstu krepšinį, esu ne šiaip sirgalius, o "Žalgirio" fanatikas.

Turiu draugą mokytoją, įkūrusį Skulptūros mokyklą, o šiaip draugų turiu daugelyje šalių: Ukrainoje, Rusijoje, Italijoje. Įvairios priešpriešos tarp tautų reikalingos ne žmonėms, bet kitoms jėgoms ir tikslams. Man patinka, kad per ekonomiką galima atskleisti ir politinius, ir kitus tikslus.

Ar "tiksliukas" pameta galvą dėl meilės?

Meilė yra chemija, ir tam elementui išsiskyrus, prarandi racionalumą. Jeigu žmogus iš tikrųjų myli, jis neskaičiuoja. Tiesiog tavo realistinis požiūris, ūkiškumas yra geriau antrai pusei, bet ne "meilė iš išskaičiavimo". Čia jau matematika niekuo dėta.