Edmundas Kvederis: "Mokytojo profesija man niekada neatrodė antrarūšė"

Mūsų gimnazijoje didesnių pasikeitimų neįvyko, tad kaip visada buvo smagu vėl matyti pailsėjusius kolegas, gera buvo išgirsti, kad mūsų įstaiga vėl buvo populiari tarp gimnazistų.

Kas nuliūdino ar kelia nerimą?

Visada mane nuliūdina, kad nebebus išvykusių abiturientų - su daugeliu per keletą metų susigyveni taip, kad gaila, jog jų nebėra. Nerimą kelia, žinoma, ekonominis nuosmukis, ar valstybė bus pajėgi mokėti mokytojams, ar nesumažės finansavimas projektams.

Vyrauja nuomonė, kad mokytojo profesija yra nuvertinta. Ką apie tai manote?

Galima juokais pasakyti, kad mokytojas, kaip ir menininkas, dažniausiai pripažįstamas po mirties, - šypsosi. - Baigusieji mokyklas, po kelerių metų prisimena mokytojus tik geruoju.

Man asmeniškai mokytojo profesija niekada neatrodė kokia nors antrarūšė. Nebūčiau jos pasirinkęs, jei būčiau manęs kitaip. Lietuvoje daugelis gera profesija laiko tą, kuri garantuoja solidų atlyginimą. O mokytojų atlyginimai niekada nebuvo solidūs, tad daugelis žmonių jos ir anksčiau nevertino. Be to, mokytojų darbas dažnai apipintas legendomis. Vaikai slėpdami savo bėdas tėvams spalvina situaciją kitomis spalvomis ir taip sudaromas iškreiptas mokytojo įvaizdis. Formuojant mokytojo įvaizdį reikėtų ir didesnių valdžios atstovų pastangų, nes pastaruoju metu mokytojai vaizduojami kaip našta, ramybės drumstėjai. Tai nėra gerai, nes neigiamas įvaizdis susiformuoja greičiau.

Viena mokytoja atsakomybę už vaiko asmenybės ugdymą palygino su kamuoliuku, kurį mokykla ir tėvai svaido vieni kitiems, ir niekas jo nenori sugauti. Ar pastebite ką nors panašaus savo mokykloje?

Mūsų gimnazijoje nėra gausu tokių problemų, bet pasitaiko. Esu tvirtos nuomonės, kad tėvai turi visą atsakomybę prisiimti už savo vaiką. Vaikas labai daug ką atsineša iš šeimos. Jauni žmonės mokosi iš suaugusiųjų, tad mokytojo elgesys turi būti atitinkamas, tačiau kai klasėje gausu mokinių, skirti laiko ir vaiko auklėjimui sunku. Žinoma, svarbu, kad mokytojas, pastebėjęs negerą moksleivių elgesį, netylėtų, ir jei ne pats imtųsi ko nors, tai bent informuotų socialinius pedagogus, auklėtojus ir t.t.

Kaip sprendžiate drausmės klasėje problemą?

Dirbu tokioje gimnazijoje, kur gimnazistai gana drausmingi. Aš visada paaiškinu gimnazistams savo reikalavimus, akcentuoju bendravimo etiką. Kartais, aišku, tenka ir pakeltu tonu pabarti įsismaginusius ar įsismaginusias, - šypsosi. - Kadangi esu mokytojas vyras, gal tai irgi verčia jaunuolius būti drausmingesnius. Be to, teko dirbti nepilnamečių reikalų inspektoriumi, iškart po studijų, tad ši patirtis irgi praverčia.

Jūsų nuomonė apie dabartinę mokinių vertinimo sistemą.

Vertinimo sistema visada buvo diskutuotina tema. Svarbiausia mokytojui vertinti objektyviai ir teisingai - tada bet kokia sistema yra gera, nes vaikai labai jautriai reaguoja į neteisybę, šališkumą. Blogai yra tai, kad šiandien daugelis vaikų mokosi ne dėl žinių o dėl balo, tad kartais jie tiesiog reketuoja mokytojus. Didžiausia bėda visoje Lietuvos vertinimo sistemoje ta, kad nėra bendro nacionalinio sutarimo, tad vienoje mokykloje vaikas, turėjęs, tarkim, 9 iš matematikos, kitoje mokykloje tegali būti įvertintas vos 5. Aš tai vadinu mokinių apgaule. O pati silpniausia vieta, mano nuomone, diferencijuotas vertinimas.

Ką veikiate per pertraukas?

Trumpesnių pertraukų metu kažin ko nenuveiksi, tad dažniausiai tas laikas skirtas dienynų pasikeitimui ar trumpoms mokinių konsultacijoms. Ilgųjų pertraukų metu su kolegomis išgeriu arbatos, pajuokaujam, pasiguodžiam, taip pat pietauju.

Ką keistumėte mokyklos gyvenime?

Lietuvos mokyklose trūksta nacionalinio vieningumo, labai jau skirtingos mokyklos šalyje. Šiaip visa švietimo reforma labai nesklandi ir dažnai neaiški. Ką keisti? Pirmiausia reikia pasiekti, kad Švietimo ir mokslo ministerija bei mokyklos, mokytojai taptų partneriai, o ne būtų skirtingose barikadų pusėse. Dažnai ministerijos idėjos skleidžiamos neaiškiai, mokytojai neišklausomi, ir galutinis produktas būna nekokybiškas.

Kokiais principais vadovaujatės sunkmečiu?

Kiekvienas ekonomistas supranta, kad nuosmukiai ir pakilimai neišvengiami, tad svarbiausia sunkmečiui tinkamai pasiruošti. Na, o sunkmečiu galima daug ką pigiau nupirkti ar perpirkti, už didesnes palūkanas paskolinti, svarbu atidžiai investuoti, nes rizika išaugusi gerokai. Kaip po ilgos žiemos ateina pavasaris, taip po sunkmečio ateis ir augimo stadija, o tam, beje, irgi reikia ruoštis ir nepanikuoti.

Jūsų pomėgiai.

Mėgstu sportą - tiek žiūrėti varžybas, tiek pats pasportuoti, mėgstu keliauti: laisvu laiku dirbu kelionių vadovu jaunimo stovyklose įvairiose Europos šalyse. Mėgstu bendrauti, stebėti šalies politinį ir ekonominį gyvenimą. Apskritai turiu daug pomėgių, tik laiko maža...