Edita ir Darius Mockai: vaikus ant rankų nešantys

"Džiaugiamės turėdamos tokią asociaciją, nes tarpusavyje nuolat susiskambiname, o kai susitinka mūsų vaikai, jie taip pat jaučiasi laimingi, savi tarp savų", - sakė ponia Rima, auginanti cerebriniu paralyžiumi sergantį vaiką. Ji sakė, kad asociacijos pirmininkas Darius yra kuklus žmogus, bet didelis autoritetas.

"Kiekvieną vasarą rengiamos stovyklos, ekskursijos į Rumšiškių etnografijos muziejų, Grūto parką. Kai stovyklavome Monciškėse, mano sūnus nenorėjo su manimi išsiskirti. Tuomet Darius vyriškai su juo pasikalbėjo, o jis moka rasti kelią į mažą širdį, jo žodis būna svarus.

Darius yra kantrus ir linksmas, turi gerą humoro jausmą, todėl praeina noras verkšlenti. Jeigu kreipiesi pagalbos, iš karto galvoja, kaip konkrečiai galėtų padėti. Sustiprina mus dvasiškai, o reikalus aptariame dalykiškai. Darius dažnai būna visų gerų idėjų generatorius", - sakė Rima.

Aplankėme Kalėdoms jau papuoštus Dariaus namus. Gražiausias įrodymas, kad šį vyrą myli vaikai, buvo jų vyresniajam draugui padovanotas paveikslas su spalvotu angelu. Šis vaikų pieštas angelas buvo vienas gražiausių, kokius teko matyti. O pirmuoju pokalbininku tapo vienuolikmetis Dominykas.

Ar lauki Kalėdų, dovanų?

Taip, mokykloje vaidinsime pasaką, aš būsiu Gruodžio mėnuo. Baltai apsirengsiu. Ką gausiu dovanų, tas ir bus gerai, - sakė berniukas. Pasakojo, kad jau lanko ketvirtą klasę, patinka kūno kultūros pamokos. Ir labai mėgsta su tėčiu dirbti visus darbus, paduoti jam plaktuką, skusti bulves, virti sriubą. Juk tėtis moka iškepti skanų kaimišką plokštainį su spirgais, sumeistrauti turėklus.

Dariau, esate nuo Tauragės. Kokia buvo jūsų vaikystė?

Nelengva. Gyvenome vienkiemyje, augome šeši broliai. Buvau mažiausias, man broliai liepdavo indus plauti, - juokiasi. - Bet vienybės jausmas buvo stiprus, gaila, kad dabar, kai sukūrėme šeimas, matomės rečiau, išsibarstėme po svietą, du broliai įsikūrė Norvegijoje, vyriausiasis dirba Šilalėje žemės ūkyje, kitas, karininkas, gyvena Sankt Peterburge.

Ar į Klaipėdą atvijo meilė?

Ne. Baigiau profesinę mokyklą, kvietė į kolūkį dirbti traktorininku. Bet kaip tik 1992-aisiais iširo kolūkiai, nebuvo darbo, ir aš išėjau tarnauti į kariuomenę, Klaipėdos dragūnų pulką. Iš tiesų tai nebuvo laiko gaišimas, įgavau vyriškumo, ir pasilikau dar pustrečių metų dirbti vairuotoju. O kai nusibodo, išėjau į specialiosios paskirties žvalgybos būrį. Daug būtų pasakoti.

Būdavo visokių išbandymų gyvenime, o fizinę ištvermę grūdinome plaukdami dešimt kilometrų Vilhelmo kanalu, miške vykdavo mokymai, pasalos - vyriški karo žaidimai. Kareivis išmoksta visko, ko gali prireikti gyvenime, akylumo, greitos reakcijos. Išmokau naudotis bet kokiais žemėlapiais, be navigacijos galiu bet kur nuvažiuoti, pareiti iš miško nepasiklysdamas.

Kai sukūrėte šeimą, išėjote iš tarnybos, - ir kas tada?

Mėnesį bendrabutyje, kurį su žmona buvome išsinuomoję, tinginiavau, o paskui įsidarbinau bendrovėje "Philip Morris Lietuva" vairuotoju. Dabar dirbu operatoriumi prie įrenginių. Pasiėmėme paskolą butui...

Su žmona Edita susipažinę kavinėje "Kava ledai" per pusmetį supratome, kaip sunku išsiskirti po pasimatymų, nebegalime vienas be kito gyventi. Pamanėme, gal jau laikas kurti šeimą.

Kada prasidėjo vargeliai?

Nuo pat Dominyko gimimo. Gimdymas buvo sudėtingas, teko atlikti ekstrinę operaciją, vos pavyko išgelbėti kūdikio gyvybę. Atėjo į šį pasaulį, regis, be gyvybės ženklų...

Cerebriniu paralyžiumi gali susirgti kiekvienas: pakliuvęs į avariją, apsinuodijęs, susirgęs infekcine liga ar dėl visiškai nenuspėjamų priežasčių. Todėl pavadinčiau tai ne liga, o būsena.

O kokia tėvų būsena?

Nelinkėčiau niekam išgirsti žinią, kad tavo vaikas bus kitoks. Vienas iš tėvų tikrai turi nedirbti. Dirbau po keturias dienas, keturios buvo laisvos, taip ir keitėmės su žmona. Vėliau vaikas pradėjo lankyti "Sakalėlio" darželį.

Kodėl užsikrovėte dar vieną rūpestį - visuomeninį darbą?

Man buvo gaila prieš tai buvusios asociacijos pirmininkės, nes ji į Klaipėdą turėjo važinėti iš Plungės. Žinote, yra žmonės aktyvūs ir pasyvūs. Man įdomu ką nors nuveikti ne tik dėl savo vaiko. Labiausiai širdį džiugina, kai matai, kad tavo vaikas linksmas, o jeigu smagu šimtui vaikų... Pradėjome kurti projektus, "Svetliačioko" darželyje įrengėme kompiuterių klasę, parūpinome treniruoklių, kineziterapijos priemonių. Paskui pradėjome rengti vasaros stovyklas; įsiminė stovykla Kintuose: plaukiojome laiveliais, keliavome po Rusnę, visur, kur vaikai nėra buvę, stebėjome paukščius...

Darius pasakojo, jog su projektais skinasi kelius ir į savivaldybę, tačiau patikimiausi rėmėjai - Klaipėdos krašto LIONS klubo nariai. Jų rūpesčiu šiuo metu Klaipėdos 2-ojoje specialiojoje mokykloje įrengiamos dvi klasės, pritaikytos cerebriniu paralyžiumi sergantiems vaikams.

Iniciatyvoms įsikūnyti padeda ir Amerikoje gyvenantis lietuvis Kazickas, skyręs 10 000 litų vaikų dienos centrui. Ten vaikai turiningai praleidžia popietes.

Šiuo metu sušlubavo ir jūsų sveikata.

Visą laiką būni įsitempęs: darbas, namai, asociacija. Retą dieną ištrūkstame su žmona kur vieni, dažniau su asociacijos nariais pasikūrename pirtelę. Bet tada skauda širdį: kaip tas Dominykas be mūsų?

Edita, laisvalaikio neturite jau daugelį metų, bet tikriausiai tuo brangesnis buvimas kartu...

Gyvenu su žmogumi, kurį myliu; kaip kitaip gali būti? Kartais namuose susikaupia rūpesčių, net papriekaištauju, kad Darius rūpinasi ne tik mūsų šeima. Bet kaip jo nepalaikysi... Susitaikai ir gyveni. Vyras greit užsiplieskia kaip degtukas, bet greit ir perdega. Svarbiausia - rūpestingas, jam nereikia priminti, kad namuose kas nors sugriuvo arba kad reikia pritvirtinti šviestuvą...

Ką sako gydytojai? Dabar jau nieko. Kol sūnus buvo mažas, tikino, kad vaikščios, tik reikia dirbti, ir viskas bus gerai. Mūsų pastangos mankštinti vaiką vis tiek veltui nenuėjo. Nesam geležiniai žmonės. Būdavo galimybė per metus tris kartus nuvažiuoti į sanatoriją Palangoje, dabar - tik vieną. Pataikėme, kai visą laiką lijo lietus.

Dariau, kai žmogus atiduoda kitiems savo laiką ir iš paskutiniųjų dalijasi tuo, ką turi - ar likimas teikia kokį atpildą?

Kartą susinervinęs sakiau: ai, nieko nebedarysiu. Paskui savaime viskas grįžta į savo vėžes. Pasiilgstu veiklos ir vaikų.