Džuljeta Armonienė: "Alaus žmonės nekūrė - surūgo pats..."

Alumi daugiausiai mėgaujasi vyrai, o moterų alaus gėrėjų ne tiek jau daug. Moterys viskam reiklesnės: drabužiams, valgiui, gėrimams... Joms reikia originalumo. Taip ir dėliojau mintis kurdama baltąjį alų. Jo gamybos technologija visai kita. Tai, kas skanaujant įprastą alų būtų vertinama kaip trūkumas, čia tapo pranašumu. Baltojo alaus mėgėjai sako jaučiantys bananų, apelsinų ar gvazdikėlių skonį. Beje, jį sustiprinti galima įmetus citrinos ar apelsino griežinėlį.

Kiek trunka "kūrybinės kančios" kuriant naują receptūrą?

Įvairiai. Trumpiausias laikas buvo trys mėnesiai, ilgiausias - aštuoni.

Kas pirmiausiai paragauja jūsų naujai sukurto alaus?

Žinoma, gamybos specialistai.

O namiškiai? Neparnešate paragauti?

Parnešu, kai darykloje specialistai būna pasirinkę iš kelių mėginių. Beje, mano vyras visuomet patvirtina tą jų sprendimą: paragavęs vieną ar kitą mėginį, sako: "Tas". Ir paprastai pataiko.

O vyno namuose jūs nebrandinate?

Naminio vyno gamintojas yra tėvelis. Jis spaudžia vyną iš įvairiausių vaisių ir uogų, o paskui dalija visiems iš eilės. O aš raudonojo vyno visai negeriu.

Nes tai prieštarautų jūsų profesijai?

Ne dėl to. Išgėrusi raudonojo vyno, nesuprasdavau, kas su manimi darosi - užima nosį, pradeda tekėti ašaros. Išsiaiškinau, kad taip jautrius žmones veikia vyne esantys sulfitai...

Yra konjako, vyno gėrimo tradicijos, siejamos su aristokratų pavardėmis. O štai alus...

Nepasakyčiau. Kurdama baltojo alaus receptūrą, atradau literatūros, kaip alumi mėgaudavosi 16 - 17 amžių aukštuomenės damos. Pagal aprašymus, tai buvo kai kas panašaus į baltąjį alų... Alus yra seniausias gėrimas pasaulyje. Žmonės specialiai jo nekūrė. Surūgo pats. Paragavo - svaigina. Tuomet jau susidomėjo kodėl.

Esate sukūrusi dvylika alaus rūšių. Kuri labiausiai patinka jums?

Na, dabar man atrodo, kad "Baltas". Į jį sudėjau daugiausia fantazijos, darbo ir širdies. Bet juk tėvai myli visus savo vaikus, taip ir aš savo - ir "Extra", ir "Švyturį", ir "Gintarinį"...

Jūs patentuojate savus receptus?

Ne, tai kompanijos nuosavybė.

Kokį maloniausią komplimentą esate girdėjusi apie savo darbą?

Tai buvo bežodis komplimentas. Pagal PHARE intelektualinės pagalbos programą 1995 metais su technikos direktoriumi lankėmės Anglijoje. Tuomet, prisipažįstu, nieko nežinojau apie britų aludarių pasididžiavimą - "Elis". Kai mane priėmime pristatė kaip aludarę, mačiau - respektabilių ponų veidai kažkaip išsikreipė. Jų išraiškos tarsi sakė: na, ką toji jauniklė gali išmanyti apie šimtmetines alaus gaminimo tradicijas? O kai pasikalbėjome profesine kalba, jų akyse ir veiduose jau atsispindėjo nuostaba su pagarbumo atspalviu. Kai pirmieji iš Lietuvos 2000 metais buvome pakviesti dalyvauti JAV vykstančiame turnyre "World beer cup" (Pasaulio alaus taurė. - Aut. past.), alaus gamintojų žvilgsniai taip pat buvo bežodžiai komplimentai.

Tuomet Jūs parsivežėte sidabro medalį už alų "Extra". O kaip jautėtės, kai Lietuvos pramonininkų konfederacija jums suteikė Profesijos riterio titulą?

Malonu, kai tavo darbą pastebi. Juk į tokius renginius susirenka žmonės, kurie dirba tiesioginį labai apčiuopiamą darbą gamyboje. Jie išmano, kas ir kaip. Tad tokie pastebėjimai tarsi paliudija, jog eini teisingu keliu.

Ar jūsų sūnus ir duktė mėgsta mamos sukurtą alų?

Duktė dar tik devintokė, tačiau jau seniai yra pareiškusi, kad niekada nebus aludarė. "Mes vis vieni ir vieni, be mamos", - argumentavo ji. Tačiau mano prasmegimas darbe turi ir teigiamų pusių - vaikai išaugo labai savarankiški, sugebantys tvarkyti savo buitį. Tai praverčia ir sūnui. Jam 25 metai, studijuoja toli nuo namų, dabar stažuojasi didelėje Prancūzijos kompanijoje. Jo specialybė - strateguoti didelių kompanijų veiklą. Kiek nerimauju, kad gali negrįžti dirbti Lietuvoje, nes mes tokių kompanijų neturim. Sūnus alų mėgsta, tačiau mėgaujasi saikingai.