"Duobkasys - kaip chirurgas, tik murzinas"

Turėjau firmų... Ir firmos prezidentu, ir savininku teko būti.

Kokią turite specialybę?

Specialybę? Kokią specialybę? Na, mokiausi politechnikume. Frezuotojas-tekintojas, su metalu moku dirbti.

Devyni amatai. Bet badas, rodos, negresia? Su džipu važinėjatės.

O kur kastuvus dėsi? Viską reikia vežtis. Man patinka tokį automobilį turėti.

Jūsų negąsdina darbo specifika?

Ne. Na, nesakyčiau, kad jaučiu pašaukimą... Bet aš ne iš tų, kurie bijo prie duobės prieiti. Kitam duodi vizitinę, tai jis bijo ją net į rankas paimti.

Kodėl bijo?

Kartą padaviau žmogui vizitinę, o ši išslydo jam iš rankų. Aš pakėliau nuo žemės, vėl jam duodu, o jis neima. "Pasakyk žodžiais telefoną, aš tau paskambinsiu...", - šypsosi. - Suprantu, kai žmogus nieko panašaus nėra dirbęs, jam gal ir baisu.

Ar jūsų užduotis - tik paruošti velioniui amžino poilsio vietą ar dar kokių nors pareigų turite?

Ne tik duobę iškasti, bet ir papuošti, sutvarkyti kapelį, suorganizuoti eiseną ir pan. Kitą kartą fotografui net padedu.

Tai jūsų plati specializacija.

Taip.

Ar tai kiekvienam duobkasiui privalu mokėti?

Ne, kitas moka tik iškasti ir užkasti.

Ar dėl kapaviečių puošybos pasitaiko ypatingų pageidavimų?

Tenka ir užuolaidomis, ir kilimais papuošti. Stengiamės vykdyti norus.

Kam, jūsų požiūriu, žmonėms to reikia? Na, tų kilimų...

Kad pasirodytų prieš gimines. Mirusiajam tai jau tikrai to nereikia. O gyviesiems... Gal iš didelės meilės, gal sutrinka žmonės... Bet dažniausiai - nori pasirodyti. Būna, kad prieš laidotuves ateina parodyti, kur kasti duobę, ir pradeda šluoti, plauti... Sakau, juk vis tiek mes užversime žemėm. Ne, jie vis tiek savo: "Birutė, Onutė atvažiuos, kaip čia..."

Koks turi būti žmogus, kad priprastų prie tokių ceremonijų?

Na, valgyti visiems reikia. Bet ne visi ištveria. Kiti pabėga, neatlaiko. Ir fiziškai - labai sunku, o kitam morališkai dar sunkiau. Juk visko būna.

Ką turite galvoje?

Žinote, aš jau seniai dirbu. Buvo perlaidojimų, visko pasitaiko. Jeigu esi tikras duobkasys, tai viskas turi pereikti per tavo rankas. Ir pereina.

O jei netikras?..

O jei koks šalapajus, apsišaukėlis, tai po to bobutės ir eina per kapus tokio ieškodamos.

Jūsų neužvaldo niūrios mintys?

Pripratau. Kasu duobę ir galvoju visiškai apie kitus dalykus. Apie žemiškus, apie poilsį. Čia - darbas.

Ar pastebėjote metų laiko įtaką mirtingumui?

Taip, žinoma. Priklauso nuo orų permainų, Mėnulio fazių. Kada pumpurai ar lapai krenta, kai pilnatis...

O duobės iškasimo kaina priklauso nuo metų laikų?

Taip. Jei žemė įšalusi, peršlapusi - kaina vienokia, o kai sausa - kita. Juk viena yra tik kasti žemę, o kita - kai tau tenka net su laužtuvu daužyti, kol iškasi du metrus.

Ką manote apie kremavimą?

Man priimtinas. Aš tai tik susideginsiu.

Kodėl?

Kam čia tų daržų... Kam tuos takus minti, sodinti gėles, kam tos išlaidos paminklui? Juk paminklas 10-15 tūkstančių litų kainuoja! Už tokius pinigus visa šeima gali pragyventi metus! Aš nesuprantu, kodėl žmonės tokias problemas užsikrauna. Man užteks urnelės. O jei žmona norės, galės išbarstyti pelenus.

Kaip artimieji žiūri į jūsų darbą?

Kaip į darbą. Namiškiams tai visai normalu. Čia galima palyginti su chirurgo darbu. Abu kapstosi, ir nežinia, ką gali rasti. Tik medikas švariai apsirengęs, o duobkasys murzinas.

"Už užuojautą pinigų neimame"

"Mirtis yra natūralus dalykas. Vieni ateina, kiti išeina", - sako Joniškės laidojimo namų administratorė Jadvyga Daugėlienė. Anksčiau ši moteris dirbo naktine prižiūrėtoja laidojimo namuose.

Jūs - laidotuvių organizatorė?

Na, mes vadinamės administratorėmis.

Iš ko susideda jūsų darbas?

Mūsų darbas - bendrauti su žmonėmis. Jiems padėti per laidotuves. Mes dirbame viską, kas būtina laidotuvėse. Pašarvojimas, palydėjimas, jei reikia. Kartais žmonės prašo, kad mes viską atliktume, t.y. kai žmogus miršta namuose, mes jį ir grimuojame, tiksliau - yra specialistai, kurie tai daro, aprengiame, papuošiame. Žvakutės, vainikai - taip pat mūsų rūpestis. Tik Bažnyčios reikalų netvarkome. Mišias turi patys artimieji užsisakyti. Čia kiekvieno asmeninis reikalas. Mes pasirūpiname ir duobės kasimu. Turime duobkasių, kurie tai padaro, žmogui nereikia niekuo rūpintis.

Ar tenka reikšti užuojautą, paguosti?

Be abejo. Visuomet išreiškiu užuojautą, jei reikia, ir pabūnu kartu su mirusiojo artimaisiais. Būna, kad ir išsiverkia ant mano peties. Niekada neatstumiu. Juk mūsų toks darbas.

Neapninka slogios nuotaikos?

Ne, - atsako tvirtai. - Čia yra darbas, kurį turi padaryti. Atsiriboji.

Kaip jums tai pavyksta?

Dirbu nebe pirmi metai, pripratau.

O ką veikėte anksčiau?

Naktimis budėjau Joniškės šarvojimo namuose.

Tam reikėjo drąsos...

Jokios baimės niekada nejutau.

Jūs nebijote mirties?

O kokia čia baimė? Juk tai natūralus dalykas. Vieni ateina, kiti turi išeiti. Man šis darbas patinka.

Patinka?..

Čia visai kas kita nei kitur. Tu padedi žmogui sunkią valandą. Daug tenka bendrauti, o aš tai mėgstu. Jei nepatiktų, tikrai nedirbčiau.

Ko iš jūsų žmonės pageidauja?

Priklauso nuo to, kiek gali pinigų išleisti. Vieni nori labai puošniai palaidoti, kiti mažiau.

Ką jūsų manote apie prašmatnias laidotuves? Kam to reikia?

Gražu, kai artimiejį gali išlydėti puošniai. Sutinku, mirusiajam nereikia, bet žmonėms to reikia. Kaip pasirodys prieš kitus... Jei žmogus gali leisti, tai kodėl nepadarius gražių laidotuvių savo mylimam mirusiajam?

O ką daryti vargšui?

Mes pasistengiame neviršyti tokios sumos, kokią jis turi. Tikrai neatsisakome padėti, palaidojame kukliau.

Atleiskite už tokį klausimą. Ar jūsų nėra įžeidę - esą pelnotės iš žmonių skausmo?

Ne. Niekas nėra taip pasakęs. Mes atliekame darbą, už kurį mokama, kaip ir už bet kurį kitą. O už užuojautą, paguodimą pinigų neimame. Būna, kad padėkoja, o ne priekaištus reiškia.

Koks jūsų gyvenimas po darbo?

Čia dirbu ištisą savaitę, o po to turiu savaitę laisvą. Dažniausiai susitinku su draugėmis, būnu su šeima.

O hobį turite? Na, gal mėgstate megzti?..

Ne, ne, - papurto galvą. - To tai jau tikrai nedarau. Nei megzti mėgstu, nei siuvinėti. Tai tikrai ne man.