Studijavau tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute, ir pirma pažintis su joga buvo 1986 metais išleista Jogesxivas knyga "Jogos sistemos pradmenys".
Individuali praktika padarė didelį įspūdį, norėjosi judėti ir gilintis toliau, bet trukdė studentiško gyvenimo palikti įspaudai: ilgesni pasėdėjimai su draugais alubaryje, cigarečių pakelis per dieną, o kitą rytą - skaudama galva, blogas kvapas iš burnos. Žinojau, kaip gerai galiu jaustis, bet įpročiai trukdė pajusti pusiausvyrą, įtampa - nusiraminti.
Prieš keturiolika metų visiškai atsisakiau svaigalų, pasikeitė aplinkinių požiūris į mane, nebebijau, kaip reikės elgtis, kai draugai pakvies nueiti paskanauti žirnių košės. Stengiuosi laiku keltis, atlikti asanas, ir mintys nebesiblaško kaip internetinės šiukšlės.
Su savo silpnybėmis reikia kovoti, geri dalykai nėra greitai pasiekiami. Joga tapo gyvenimo dalimi, o gerais dalykais reikia dalintis, todėl esu suaugusiųjų jogos treneris.
Pirmiausia esate mokytojas...
Ir neturiu kito tikslo - noriu būti geras mokytojas, vaikų draugas, pavyzdys elgesiu, ne pamokslais. Mokykloje darbas nelengvas, bet randu jame vis daugiau džiaugsmo, tolerancijos vaikų išdykavimams. Anksčiau į tai reaguodavau aštriai, ilgiau išlaikydavau pyktį, o dabar jis greit ištirpsta, savitvardą prarandu tik akimirkai.
Yra vaikų, kurie nereaguoja į pastabas, bet užuot siuntęs juos pas direktorių ar griebęsis kitų drastiškų priemonių, galiu juos paveikti savo ramia reakcija. Ar pasėjai gėrio sėklą, gali pasakyti vaikų tėvai, o jie patys gal ir po daugelio metų, kai bus užaugę. Mokykla - mūsų visuomenės atspindys: aukščiausiose valdžios institucijose žmonės riejasi, o kai susitinka vienu du, kalbasi kaip normalūs, inteligentiški žmonės.
Sakėte, jums svarbiausia yra tiesos sakymas. Ar dėl to teko palikti vienos Klaipėdos mokyklos direktoriaus pavaduotojo postą? Dauguma pedagogų, regis, nemėgsta tiesos, kuri bent kiek kertasi su įsišaknijusia sistema.
Aš nežinau, ar tai pralaimėjimas, gal ir gerai, kad pabėgi, jeigu eidamas tas pareigas negali nieko pakeisti. Gal į mano vietą ateis žmogus, kuris mėgsta dirbti su popieriais, o man patinka gyvas bendravimas su vaikais, prisiliesti prie jų sielų žemynų. Pajusti, kad kažką juose užkabinai, kai judrūs, išsiblaškę ir šurmulingi staiga nuščiūva ir klauso tavęs. Aš jiems atvirai pasakoju apie negatyvią savo gyvenimo patirtį, savo silpnybes, mes diskutuojame, ir dingsta melas.
Mūsų mokytojų bėda, kad jų gyvenimas - darbas ir šeima, nelieka laiko dvasingumui ir žinioms kaupti; ką tuomet pasakysi per etikos ar pilietiškumo pamokas?
Ar turėjote jogos mokytojų, gal susidūrėte su tokiais, kurie moka levituoti, skaityti mintis ir jas perduoti?
Mokytoją sutinki arba ne, o specialiai neieškojau. Nesu pasišventęs dvasiniam keliui kaip vienuolis, neatsisakau savo pareigų nei darbų, bet gyvenu su ta jogos praktika. Man nepasitaikė ypatingų nuojautų nei patirčių.
Šį rugsėjį praleidau jogos stovykloje Lenkijoje, keldavausi 5 ryto, užsiėmimai tęsdavosi iki vėlaus vakaro, bet nesinorėjo nei valgio, nei miego, tik to nenusakomo harmonijos pojūčio.
Joga gal labiau nukreipta į save, labiau jauti savo kūną. Pats susidūriau su daugeliu sporto šakų: lankiau plaukimą, lengvąją atletiką, ir pamenu, kaip padirbėjęs, prieš veidrodį mėgavausi, kaip auga raumenys. Bet joga suteikė malonesnių pojūčių, nes tai yra dėmesingumas, dvasios ir kūno jėgų koncentracija, pagaliau - dvasios švara, proto kontrolė.
Man didelis džiaugsmas, kai po treniruotės žmonės sako pasijutę pakylėti, kaip ant sparnų. Ir matau, kokie vaikai nedėmesingi, kaip jų mintys laksto nuo vieno prie kito dalyko. Bet nesakau, kad visi turi praktikuoti jogą; kitam aerobika, jojimas ar daržininkystė padeda atsijungti nuo minčių sumaišties, ištirpti laiko tėkmėje.
Kaip joga pakeitė santykius su artimaisiais?
Nei jie mane pakeitė, nei aš juos. Kai pats tampi atsparesnis išorės poveikiams, tampi geresnis šeimai. Viliuosi, susitraukė manasis "ego", atsivėrė tai, ko anksčiau nepastebėjau arba neįvertinau: kad Jurga yra gera žmona ir motina, kiek vidinio grožio joje ir mano atžalose. Neliko nuosavybės jausmo: jeigu mylima moteris mane paliktų, paleisčiau ją be pykčio, mokėčiau mylėti per atstumą. Mano gyvenimas dabar gražėja, kito žodžio nežinau.
Prisimenu, ketverių metų sūnus Motiejus, pamatęs, kad užsidegiau žvakutę, sudėjau rankas ir pasiruošiau medituoti, pasakė: "Tėveli, ar galiu pabūti šalia tavęs?". Ir po to iki 5- 6 klasės nebuvo problemos jo pažadinti: pabudęs nusilenkdavo saulei, atlikdavo jogos pratimus, nebijojo lįsti į šaltą vandenį. Dabar Motiejus paaugo, atitolo nuo jogos, tačiau aš vaikams neperšu savo gyvenimo kelio: sūnus yra šalies plaukimo čempionas vaikų grupėje, dukrai Rūtai sekasi lengvoji atletika. Žmona dirba bibliotekoje, ir natūralu, kad jai brangiausios yra knygos. Beje, ir mano mokytojos yra knygos. Dar fotografuoju gamtą, jos būsenas, ir manau, kad vykusi fotografija - tarsi išmintinga sentencija.
Bet antai indai budistai juokiasi iš mūsiškių, neva praktikuojančių budizmą, bet nemokančių sanksrito kalbos anei vedų, ir vadina juos mėgdžiotojais. Joga irgi nėra mūsų kraujuje, protėvių papročiuose.
Man labai svarbi Lietuvos praeitis, iš kur mūsų protėviai sėmėsi galios, galėjo iki krikščionybės priešintis gerai ginkluotiems Europos galiūnams? Jie turėjo labai stiprią dvasią, be kurios nebūsi geras karys.
Protėvių dvasios ugdymo metodai dabar skendi rūke, bet iš to pasiliko prieraišumas prie žemės, mokėjimas gyventi gamtos ritmu. Mūsų tautos mentalitetas artimas Indijos, geras pavyzdys - Mahatma Gandi, tautos nepriklausomybę iškovojęs be smurto - drąsa, tiesos sakymu ir išmintimi, kaip ir mes. O dabar... Kiekvienas esame laisvas kurti save ir rinktis, kaip gyventi: lengvai ir patogiai, ar prasmingai. Būti savimi ar ištirpti minioje. Nuvažiuoja lietuviai į Indiją pas guru, pamedituoja, pajunta egzaltaciją, ir galvoja, kad nuo šiol gyvenimas seksis. Jokia tiesa, jokia sėkmė ar gėris nėra lengvai ir greit pasiekiami dalykai.
Savo kailiu patyrėte ir vakarietiško gyvenimo ypatumų.
Teko dvejus metus atlaikyti didmiesčio spaudimą, gyvenau Londone. Koledže mokiausi anglų kalbą, ir man, gimtinėje turėjusiam savo verslą, buvo įdomu ten išbandyti juodžiausius darbus: nuo indų plovėjo iki banko apsaugininko. Buvau prisiklausęs, koks blogas gyvenimas pas mus, ir koks geras - Vakaruose. Na, mačiau, kaip Oksfordo gatve žengia išpuoselėtos, aukštąja mada besimėgaujančios moterys, bet šaltos kaip ledas.
Susimąsčiau, kodėl ten, paklausę "kaip gyveni?", žmonės nelaukia tavo atsakymo, ir supratau, kodėl vakariečiai žavisi mūsų neapsimestiniu nuoširdumu.
Ar dar turite silpnybių?
Nugali vidinius demonus, ir ima kaip tarakonai knibždėti kiti, gal smulkesni. Norėčiau būti valingesnis. Jogos filosofija moko net mintimis nekenkti kitiems, neturėti blogų minčių apie žmogų: gal jis nekaltas, tokia jo pozicija, žiūrėjimas iš savo kalnelio.
Šį pavasarį pirmą kartą gyvenime, nors man arti penkiasdešimties, pajutau pavasarį, obelų žydėjimą. Su šeima išsikėlėme į senutę žemaitišką sodybą, mačiau, kaip iš sėklų auga ąžuolai, kaštonai ir klevai. Pasodinau ąžuolų, kaštonų, išdygo iš sėklų klevų. Tik dabar iš esmės suvokiau Mamontovo dainą: "Tik tyloje žmogus pajunta džiaugsmą..."
Rašyti komentarą