Aš vis graužiuosi, kad per tuos darbus per mažai dėmesio skiriu šeimai. Bet vyras ir vaikai mane supranta.
Ką Jūs veikiate, kai ilsitės?
Poilsis dažniausiai lieka svajonėse. Labiausiai mane domina literatūra apie pasąmonės galias, neribotas žmogaus galimybes ir gerą energiją. Kiek įmanoma, skaitau grožinės literatūros, žiūriu naujausius filmus. Kita mano svajonė - ežeras. Jūra man atrodo baisi, bauginanti, praryjanti. Kai tik turiu galimybę, važiuoju pailsėti prie ežero, pameškerioti. Savaitę pameškerioju, pagaunu kelias žuveles... Tai mano didžiausia atgaiva. Mėgstu sode padirbėti, rankomis žemę paliesti, pasidžiaugti savo išaugintu agurkėliu. Per vasarą turiu gal dvi savaites šiems malonumams.
Vaikai, kaip agurkai, auga savaime?
Ne, turiu fantastišką vyrą Dato. Jis - gruzinas. Jam šeima yra viskas. Turime tris vaikus. Vyriausiajai, Agnei, - 21-eri, viduriniajam Dovydui - 16, jaunėliui Dominykui - 5-eri. Dato jiems - ir tėvelis, ir mamytė, ir auklėtojas, ir šeimininkas, valgio gamintojas...
Vyras gamina valgį?
Taip, virtuvėje šeimininkauja vyras. Aš, kai pribręstu, kai turiu laiko, - pasireiškiu, tačiau man labai patinka, kai mane vaišina.
Ką gi valgo Jūsų šeima?
Dažniausiai gruziniškus patiekalus. Mūsų firminis naujametis (ir ne tik!) patiekalas - sacyvi - virtas kalakutas su graikiniais riešutais, kiti patiekalai - adžapsandali, chačapuri, lobio, čiachochbili ir t.t. Beje, pats vyras viso to nevalgo, tik sūrius, duoną, ledus, mat jau penketą metų jis - vegetaras.
Supratau, kad vaikais dažniausiai rūpinasi vyras. Kuo ypatinga gruziniška pedagogika?
Vyras kategoriškai nusistatęs prieš vaikų bausmes. Gruzijoje tai netoleruojama. Kartais, tiesa, kai nemato, - kepšteliu... bet tik iš meilės.
Dato be galo myli vaikus ir nešioja juos ant rankų iki 18 metų. Jei Agnė užmigdavo kitoje lovoje - jis ją nunešdavo į jos lovą. Sūnui dabar 16 metų - jį irgi kartais dar neša. Mažiuką nešioja. Aš šiurpdavau nuo tokio lepinančio tasymosi. Nuogąstavau, kuo visa tai baigsis. Mano nuostabai, didieji vaikai neišlepo ir be proto myli tėvelį. Mažiukas kol kas daugiau sau leidžia, tačiau jei didieji nepagedo, gal ir tas atlaikys... Gruziniškos pedagogikos esmė yra meilė. Ir tai tikrai veiksminga auklėjimo priemonė.
Idealus vyras. Pasakykite, kur atradote?
Maskvoje. Aš studijavau režisūros aspirantūrą, jis - fizikos aspirantūrą. Jis yra iš tų fizikų - lyrikų, kurie gerai išmano ne tik savo technišką sritį, bet ir teatrą, literatūrą ir daug kitų dalykų. Su juo galiu diskutuoti apie viską.
Meilė sužlugdė fiziko karjerą...
Meilė yra svarbiausias žmogaus jausmas. Viskas gyvenime laikosi tik iš meilės. Tačiau meilės esmė yra drama. Ji gali būti su gera ar bloga pabaiga, tačiau be dramatizmo meilės nėra. Kuo daugiau dramatiškų išbandymų - tuo ji stipresnė.
Dato - fizikas, lazerių specialistas, eksperimentatorius. Jis turėjo daugybę pasiūlymų, net iš užsienio. Jeigu jis būtų gilinęs lazerio taikymo žinias, nežinia, ko šiandien būtų pasiekęs... Bet jis atvažiavo į Lietuvą, nes aš nevažiavau į Gruziją. Ten reikėjo viską pradėti iš naujo, o čia buvo ir darbas, ir perspektyvos...
O jam?
Mažas provincijos miestelis (po Maskvos!), kuriam nereikėjo nei lazerių, nei atomų specialisto. Dabar jis dirba Klaipėdos universitete techniku, yra techninių priemonių specialistas. Nemanau, kad jis paaukojo karjerą vardan šeimos. Jis tiesiog pasirinko šeimyninę laimę.
Į kurį linksta Jūsų vaikai? Kurio genai stipresni?
Visada galvojau, kad dukra gali būti puiki renginių režisierė ar aktorė. Ji viską puikiai suorganizuoja, emocingai ir įtikinamai bendrauja, bet vis blaškosi po pasaulį ir bando surasti save. Gyveno Airijoje, Italijoje, dabar - Anglijoje. Praėjus trejiems metams po vidurinės mokyklos baigimo, ji jau žino, ko nori - Anglijoje ketina studijuoti sodų dizainą.
Vidurinis sūnus Dovydas, kol buvo mažiukas, idealiai pamėgdžiodavo Maiklo Džeksono dainas ir šokius. Galvojome, kad jis bus muzikas, tačiau nuo 7-erių metų panoro mokytis karatė. Šiandien jis yra 10 kartų Lietuvos pilno kontakto Kyokušin karatė čempionas, turi rudą diržą. Bet būdamas 15-os jis pareiškė negalįs toliau "daužyti kitų", ir dabar užsiima kita sporto šaka - ledo rituliu. Be to, domisi astronomija. Abu su tėvu nusipirko didžiulį teleskopą ir studijuoja žvaigždynus, internete nuolat įjungtas NASA. Sūnaus svajonė - kada nors nukeliauti į Marsą.
Mažiuko temperamentas - absoliučiai gruziniškas. Jis labai judrus ir labai imlus menui - moka daug eilėraščių, dainuoja, šoka. Gal jis bus linkęs prie meno, bet, atvirai pasakius, gal geriau, kad nebūtų. Geriau jau sportininkas, o ne menininkas. Beje, polinkis į sportą - iš vyro. Dato žaidžia futbolą, lauko tenisą, visus kiemo vaikus suorganizuoja žaisti beisbolą...
Esate scenos kalbos specialistė. Ar vyrą išmokėte lietuviškai kalbėti?
Jis puikiai kalba lietuviškai, bet jį išmokiau ne aš, o mažylis Dominykas. Aš su juo kalbu tik rusiškai, nes man labai patinka rusų kalba. Vyresnieji vaikai supranta gruzinų kalbą, nes su jais vyras nuo mažens kalbėjo gruziniškai. Dabar gimtąja kalba Dato kalba tik su kraštiečiais, gyvenančiais Klaipėdoje, ir nuvykęs į Gruziją. Su vaikais jis bendrauja lietuviškai.
Turite daugybę pareigų, titulų, garbės vardų, prieš metus buvote apdovanota LR Prezidento ordinu "Už nuopelnus Lietuvai"... Ar moters profesinė sėkmė priklauso nuo šeimyninės laimės?
Tai yra svarbiausia. Supratimas. Jei vyras kiekvieną kartą man priekaištautų, kad manęs nėra namuose, kad nuolat važinėju po užsienius, savaitgalius praleidžiu visokiuose festivaliuose, tokia aktyvi profesinė ir visuomeninė veikla būtų neįmanoma. Ačiū Dievui, man nereikia atsiskaitinėti, esu visiškai laisva.
O jis?
Ir jis yra laisvas. Tiesa, nelabai, nes penkerių metų vaikas neleidžia eiti kur nori, - juokiasi.
Kultūrų samplaika - ne kliūtis santykiams?
Aišku, nelengva, kai dvi kultūros susilieja. Tai reikalauja išminties, ištvermės, vidinės pusiausvyros. O vidinė pusiausvyra neįmanoma be tikėjimo Dievu. Jeigu turi savyje Tikėjimą - gyvenimas paprastas, gražus ir aiškus.
Kaip Jūs atradote tikėjimą?
Kiekvienam savas kelias į Tikėjimą. Aš į jį ėjau per netektis ir dramatiškus išgyvenimus. 1991 m., gimus viduriniam vaikučiui, Anapilin išėjo mano mamytė, net nepamačiusi jo. Po mėnesio iš Gruzijos pirmą kartą į Lietuvą atvykę aplankyti savo pirmagimio anūko, mano uošviai namo grįžo dramatiškai: šviesios atminties vyro tėvas - karste, o mama po insulto - gydytojų lydimuose neštuvuose. Vėliau žuvo jaunutis pusbrolis, netikėtai pasaulį paliko močiutė.
Baisiausi išbandymai teko dukrai, kuri nei iš šio, nei iš to apako viena akimi ir grėsė pavojus visiškam apakimui. Ačiū Kauno ir Maskvos klinikų profesoriams, kurie sustabdė žiaurų procesą.
Ieškojau atsakymo į klausimą, kodėl tiek daug man atseikėta. Įnikau į karminių reikšmių analizę. Atsakymai buvo bauginantys: privalau atsakyti už savo protėvių ir tėvų nuodėmes, o mano pačios nuodėmės virs našta vaikams ir vaikaičiams.
Išeitis viena: malda ir atgaila galima išvalyti nuodėmingą praeitį ir dabartį, o svarbiausia - laikytis doros kiekviename žingsnyje. Ilgametė savianalizė, mokymasis atleisti kitiems, nuskriaudusiems tave, ir sau už padarytas klaidas, bandymas ieškoti gerumo, o ne maitinti neigiamas emocijas, mylėti, o ne reikalauti meilės, ir atvedė mane prie žinojimo, kaip lengva gyventi su Dievu širdyje.
Linksmesnė šio liūdnoko gyvenimo dalis ta, kad baigus studijas, dar sovietiniais metais, būrėja man išpranašavo neįtikimą siužetą. Anot jos, turėjau ištekėti už užsieniečio (koks užsienietis mergaitei iš Kuršėnų kaimo?!), pagimdyti net 3 vaikučius (tuometinės sveikatos problemos tokių stebuklų nežadėjo...), išmaišyti pasaulį skersai išilgai (1982 m. net nekvepėjo užsienio kelionėmis!), o sulaukusi 42-ejų, turėjau atsisveikinti su šiuo pasauliu.
Šiandien turiu veik viską, apie ką "melavo" pranašė: ištekėjau už gruzino, auginu 3 puikius vaikus, jau 10 metų lakstau po pasaulį, tik štai vietoj pranašauto Anapilio mane aplankė nuostabus angelas sūnaus Dominyko pavidalu!
Šiandien "pranašų" daugiau nei anksčiau, tačiau gerai žinau, kad aš pati esu geriausia savo gyvenimo pranašė, nes žinau svarbiausią paslaptį: "Iš tiesų sakau jums: kas pasakytų šitam kalnui: "Pasikelk ir meskis į jūrą", ir savo širdyje nesvyruotų, bet tikėtų įvyksiant, ką sako, - tai jam ir įvyktų." (Evagelija pagal Morkų.)
Rašyti komentarą