Danutė Mažrimienė: "Noriu, kad vaikų kuprinės būtų lengvos"

Geras mokytojas myli vaikus. Supranta juos. Kartais geriau už tėvus.

Ir lepina?..

Vaikus reikia lepinti. Bent jau todėl, kad gyvenimas jų nelepins.

Jūs lepinote savo vaikus?

Taip. O dabar lepinu anūkus. Turiu jų keturis. Vyriausia - universiteto pirmakursė, kita - pirmaklasė, o mažiukai - vienas dvejų metukų, kitas - keturių mėnesių...

Žinau, kad teko patirti daug nerimo dėl anūkėlio, gimusio per anksti...

Tas dvejų metų vaikutis, iškentęs daugybę operacijų ir ligų, protauja taip, lyg būtų ketverių. Jis jau pradėjo kalbėti sakinukais. Vaikai man daug ko net nesakė, tausodami mano sveikatą... Bet aš žinau.

Užauginote du sūnus. Buvote jiems ne tik mama, bet ir mokytoja - pavyzdys.

Esu labai skolinga savo vaikams. Kai Artūrui buvo dešimt metų, gimė antras sūnelis, ir vyresnėliui teko auklės našta, nes man reikėjo dirbti. Todėl dabar atiduodu anūkams tai, ko nedaviau savo vaikams.

Jūsų vaikystė buvo dramatiška.

Buvau ketverių metukų, kai mūsų šeimą išvežė į Sibirą. Prisimenu, kai dėdės su šautuvais ištraukė mane su sesėmis ir broliais, pasislėpusius po stalu. Prisimenu belangį vagoną, pirmus mokyklinius metus. Turėjau nuostabią pirmąją mokytoją, ji buvo rusė. Po ligos išėjau į mokyklą, spiginant 45 laipsniams šalčio. Mokytoja, matyt, pasakė vaikams, kad ateiti nereikia, bet sirgau, nežinojau, ir iš to stropumo išpėdinau, pasiėmusi medinę dėžutę su knygomis. Nučiuožiau ant jos nuo kalno ir eiti nebepajėgiau; sustojau ir likau styroti. Mokytoja mane visada pasitikdavo, girdydavo arbata, nesulaukusi ji ir tąkart išėjo manęs ieškoti, rado veik negyvai sušalusią. Dar prisimenu, kaip ant tėčio rankų iš bado numirė mano mažasis broliukas...

Būdama brandaus amžiaus, studijavote pedagogikos magistrantūrą. Ar garbaus amžiaus žmogui sunku keisti savo nuostatas?

Tėvai man įskiepijo du bruožus: sąžiningumą ir pagarbą kitam žmogui. Tai pagrindinės nuostatos, kurias diegiu ir savo vaikams. O mokykloje dabar daug naujovių, reikia atnaujinti žinias, todėl ir pasiryžau mokytis.

Jūsų buvę pradinukai jau atvedė į jūsų klasę savo vaikus, o šie - savus... Dabar daug kalbama apie tai, kad pedagogo darbas - per menkai vertinamas, negerbiamas. Kokių prisiminimų per 44 mokytojavimo metus sukaupėte jūs?

Šioje mokykloje dirbu 31-eri metai, ir kai iš jos išeisiu, išsinešiu pačius geriausius prisiminimus. Nepaprastai geras pradinių klasių pedagogių kolektyvas, mes padedame viena kitai laimėje ir nelaimėje. Mokytojos darbu nenusivyliau, buvę mokiniai manęs iki šiol nepamiršta...

Kodėl tapote mokytoja?

Mano vaikystė buvo sunki, todėl labai norėjau padėti vaikams - kad jie nevargtų, nekentėtų... Galvojau - jeigu jie neturės kuprinėlių, tai aš pati nupirksiu.

Jūsų vyras taip pat, galima sakyt, "švietėjišką" darbą dirbo - elektriko. Ar didžiuojasi šalia savęs turėdamas mokytoją - išmintingą moterį?

Buvau apylinkėje gerbiamų tėvų vaikas. Pranas didžiavosi, kad draugauja su tokia mergaite. Mano vyras - nuostabus žmogus, jis man padėjo visose gyvenimo situacijose. Kai auginome mažylį, padėdavo taisyti sąsiuvinius... Mes sutariame. Aišku, kad būna mano viršus! - juokiasi.

O meilės karštis, gelmė išlieka per ilgus metus?

Jausmų gelmė gal būna jaunystėje, o paskui gyvenimas užlieja daugybe rūpesčių, kartais jau nepamatai, kad tavo žmogui skauda, kad sunku... Toks gyvenimo ritmas. Tačiau ištikimybė - neįkainojamas dalykas.